Anyta

O jūs teisi? jūs gal žinote kaip mes gyvename? Aš problemų neturiu, bendrauju su anyta tik per šventes , minimaliai. Tyliu kaip žuvis, bet prisiklausau - patikėkit visko.
apie pirmą anytą nieko nenoriu sakyti, tai buvo seniai. O dabartinei aš esu antra marti, su pirmąja marčia ji buvo net susimušus nors abi išsilavinę ir kaip joms atrodo, inteligentiškos. Tas jos sūnus išėjo jau prieš 20 metų. Ir ji net juo nesidžiaugia, kai ateina į svečius. O jos pasaulis - tik ji pati.
nenorėjau veltis į šią diskusiją, bet labai suprantu, tas , kurios skundžiasi, nes žinau, kokių būna anytų.

na mano anyta manes nemyli, bet kita vertus ji ir neturi mylet. Bet va kad anukus skirsto, kur dukros kur sunaus ir viena myli kita ne ir akivaizdziai parodo tai ziauru O , kad anukas grynas tevas tai dzin Pikta man kaip dukros vaika ziuri kiekviena savaitgali, o musu nepasilieka nei 1 val kad galetum kur iseiti papramogaut. Bet va uosvis tai liuks ir vaika paziuri ir nesikisa, o kas nepatinka tai tiesiai sviesiai pasako ir as jam galiu pasakyt uz tai as ji ir gerbiu

Todėl, kad dukros vaikus, jūsų anyta mato žymiai dažniau nei sūnaus vaikus. Arba bijo auklėti jūsų vaikus, neduok Die po to pasakysite, kad ji vaikams kažką netinkamo pasakė, negerai pasielgė. Įvairių priežasčių yra, šiaip sau, "lygioje vietoje" tokie dalykai neatsiranda.

Tik iš savo klaidų mokomės. Taip jau yra ir nieko nepakeisi. Viską reikia pačiam išgyventi. Toks gyvenimas. O ne semtis patirties iš kitų ir gyventi teisingai nedarant klaidų Nemanau, kad tėvai turi teisę kištis ir kažkaip reguliuoti jaunos šeimos gyvenimą. Juk nuo pat gimimo turi suprasti, kad vaikas nėra tavo nuosavybė, jis tarsi strėlė, o tu - lankas, paleidęs jį į gyvenimą.

QUOTE(Nakviša @ 2008 09 24, 09:47)

Vaikai visada lieka vaikais, netgi tada, kai jie patys susilaukia savo anūkų. Tėvų akimis, jie turi didesnę gyvenimo patirtį, nei vaikai, kurie (dažniausiai) vietoj to, kad paklausytų savo tėvų patarimų, daro tas pačias klaidas ir išradinėja dviratį again. 

<{POST_SNAPBACK}>

kada gi pagaliau supras tevai, kad i vaiku gyvenimas kistis nevalia ir negarbinga

QUOTE(aire-armante @ 2008 09 24, 12:35)

Tu čia niekam nesiaiškink ir nesiteisink, būčiau gyvenime nepatikėjusi, kad bet kuri motina kenktų savo sūnaus šeimai, kol nesutikau savo anytos.Ir man buvo užmesta visokių dalykų, nu stiliaus pasakyta nepagalvojus, netyčia ir puikiai tave suprantu.
  Galvočiau, kad aš gal kažkokia nenormali ir nesugebu gražiai bendrauti su savo antrosios pusės motina, bet kažkodėl nesutariu tik su anyta (beje, aš antroji jos marti, pirmoji į jos pusę visai žiūrėti negali). Turėjau aš ilgametį vaikiną, su jo motina buvau kaip geros draugės, pasikalbėdavau įvairiausiomis temomis, netgi kai su jos sūnumi pasukome skirtingais keliais, ji atvažiavo su manimi pasikalbėti, kad gerai pagalvotume ką darome, netgi po skyrybų likome geromis draugėmis, man tą moterį malonu matyti, malonu pasikalbėti (žinoma ji kitokio intelekto žmogus)

<{POST_SNAPBACK}>

yra zmoniu, kuri kenkdami kitiems jauciasi kur kas geriau.

QUOTE(Vilioja @ 2008 09 24, 14:41)

Esate neteisi. Jei turėjote dvi anytas, ir abi jos buvo negeros, labai didelė galimybė būti problemų ir Jumyse
Jums - nereikalingi patarimai, o anytai tai- jos pasaulio, jos gyvenimo dalis. Jos šeimoje, kurios dalį Jūs gavote kartu su vyru, buvo nusistovėjusi atitinkama tvarka, susiformavusios tradicijos. Išėjus sūnui negalima sunaukinti tai, viskas koreguojama, bet nenaikinama, negriaunama.
  Vienai pretendentei į mano marčias labai keistai atrodė mūsų "itališkos giminės" triukšmingi susiėjimai,  kvatojimai ir pasišaipymai iš vienas kito. Ji paprasčiausiai išeidavo ir susirasdavo kitos veiklos. Gerbiu tą mergaitę lig šiol, nors su mano sūnum jie nebendrauja...
  Vyresnėms gal tikrai reikia atskiros temos(jau buvau bepradedanti kurti, bet...). Lai nelaimingos marčios čia guodžiasi ir patirtimi dalinasi. Mes norime joms padėti, bet jos to priimti nenori...

<{POST_SNAPBACK}>

noreciau kad sunaus motina suprastu, kad uzaugino sunu ne sau, o kitai.

QUOTE(sare @ 2008 09 24, 15:06)

O jūs teisi? jūs gal žinote kaip mes gyvename? Aš problemų neturiu, bendrauju su  anyta tik per šventes , minimaliai. Tyliu kaip žuvis, bet prisiklausau - patikėkit visko.
apie pirmą anytą nieko nenoriu sakyti, tai buvo seniai. O dabartinei aš esu antra marti, su pirmąja marčia  ji buvo net susimušus  nors abi išsilavinę ir kaip joms atrodo, inteligentiškos. Tas jos sūnus išėjo jau prieš 20 metų. Ir ji net juo nesidžiaugia, kai ateina į svečius. O jos pasaulis - tik ji pati.
nenorėjau veltis į šią diskusiją, bet labai suprantu, tas , kurios skundžiasi, nes žinau, kokių būna anytų.

<{POST_SNAPBACK}>

jeigu moteris neturi motinisko instinkto, tai jo ir netures

Kaip suprantu Jūsų tėvai kaip paleido į gyvenimą, taip niekada ir nebepaklausia kaip gyvenimas, kaip sveikata, ar vyras neskriaudžia, ar visko užtenka ir t.t. ir pan. Ir niekada nepasibėdavoja, kad per retai matotės ar kad nepaskambinat, ar kad šiemet obuolių mažai ant obels užaugo... Jei taip, tai man bent jau būtų liūdna...

Prašau nepainioti domėjimosi vaiku ir absoliutaus savinimosi. Taip jau yra, kad vaikams esame autoritetu tik iki mokyklos, pradinėse klasėse autoritetu tampa mokytoja, o dar vėliau - draugai. Sukūręs šeimą vaikas pirmiausia atsakingas už savo šeimą - savo vaikus. Tėvų domėjimasis, rūpestis - malonus kiekvienam, bet tik ne diktatoriškas elgesys, nurodymai, liepimai, draudimai, šantažas. Na pavyzdžiui, ar normalu, kai motina sūnui pasako - o tai ko su manim nepaderinot, kad vaiką planuojat, kodėl aš nežinojau. Ar tai normalu?
Papildyta:


Tėvai - lankai, vaikai - strėlės. Strėlė nepriklauso lankui, bet lankininkas turi žinoti tikslą, kur jis nori paleisti strėlę.

vat su situom sutinku visu 100 proc. Pamenu kai gyvenom su ex, jo motina paskambindavo, jis jau pas ja. Skambina kad gris tada ir tada. O man su serganciu vaiku nors pasikark vienai... To jausmo nepamirsiu. Juk anyta tokia pat mama, tai kodel jai reikejo elgtis taip? Tai savotiskas tylus kerstas

1. Žinot... visų pirma tai turėtų suprasti vyras. O ne anyta. Ne joje čia esmė.

2. O mano tėtis paklausė - a tai kodėl dabar? kam čia taip anksti vaikais apsikraut? Reikėjo pirma tą, tą ir aną padaryti. Aš tai Jūsų vietoj būčiau... Nu ir? Čia gal įsižeist turėjau? Mano vyras gal turėjo nepatenkintas būt? Nusijuokiau ir tiek. Pasakiau, kad kai pats planuosi, galėsi geriau apskaičiuot viską



Bet argi tai anytos kaltė?

neissiauklejusiais ir neturinciais jokios vidines kulturos zmonemis


taigi rasiau, kad nesu dovanele. Ir nieko neverciu su manimi bendrauti. Jeigu zmogui yra nemalonus mano budo bruozai, bendravimo stilius, ar kazkokie iprociai, nu tai ir yra - jeigu tai yra man svarbus zmogus, as tuos iprocius bandysiu kazkiek koreguoti, bet kitu atveju tai as niekam i bendravima per prievarta nesisiulau.


o ka - nepatiko apibudinimas?
Yra grupe zmoniu, kurie mano, kad jie viska, zino viska, moka, viska sugeba, kad kiti tiesiog neisgyventu be ju patarimu.
Teise dalinti patarimus reikia uzsitarnauti ( kalbu apie asmeninius zmoniu santykius).


o kokia informacija jai reikia pateikti? Jinai kas motina, tevas ar nestuma priziurintis ginekologas, kad jei reiketu teikti informacija.
Ir artimi zmones taip nesielgia, kad ir kiek informacijos ( mazai ar daug butu gave) - jie palaiko ir stengiasi padeti. Todel kas jau kas, bet toks asmuo i artimuju sarasa nepatenka.


tai as ir pabreziau, kad asmeniniame gyvenime, nes darbe ir pas mane buna visko. Kalbi su zmogumi ir negali pasakyti jo vardo ar pavardes, bet zinai kad cia pvz bendradarbis.
O asmeniniame gyvenime zmogui skiri demesio ir daznai daug. Todel, jei nuolat i ji kreipiesi kito asmens vardu tik parodai, kad tu jo negerbi ir jisai tau visai nesvarbus. Vaikus galiu sumaisyti, nes jie kai duodasi, ko pradedi vienam sakyti, jau kita jau ziurej reikia drausminti - bet nesisivaizduoju ka reikia galvoti, kad nuolat kazkuri zmogu vadintumei kitu vardu.

o is kur istraukiai, kad yra skeryciojamasi ir draskomos akys? As dazniausiai jeigu zmogaus elgesys man yra nepriimtinas apriboju savo bendravima su juo iki reikalingo minimumo. Kito zmogaus elgesio as pakeisti negaliu, bet apribojusi su juo bendravima as galiu jo man nepriimtinus dalykus sumazinti arba is viso eliminuoti is savo gyvenimo.



o kas ta vyro isaugino ir isauklejo - sventa dvasia?

Tik nereikia Ar vyras mamyčiukas ar ne, ar moka apginti savo nuomonę (ar apskritai ją turi) ir kaip bendrauja su tėvais pasimato gerokai prieš vestuves (išskyrus atvejus, kai tuokiamasi po savaitės pažinties). Kaip jau ta anyta augino ir auklėjo - jos reikalas, o vat marti pasiima "rezultatą" (kažkodėl iki bendro gyvenimo tas "rezultatas " ją matyt tenkina) ir pradeda perdarinėti pagal save... ir kas svarbiausia - ne vyrą, o anytą

Ir žinot, jei aš, kaip jau ir suaugusi motera, kada nesugebu priimti sprendimo ar apginti savo nuomonės, dėl to tėvų tikrai nekaltinu. Todėl nesuprantu kam piktintis vyro mama, jei pats suaugęs vyras ribos nemoka užbrėžti.

o tai kaip vyras elgiasi su savo vaikais pasimato tik tada, kai vaikai atsiranda (cia butent ir buvo kalbama apie apie vaikus "Sukūręs šeimą vaikas pirmiausia atsakingas už savo šeimą - savo vaikus").
Be to trukdo ne tai, kad bendrauja su tevais, o tai kaip tevai bendrauja su kitais.
Pvz is pradziu aiskina, kad anukus per retai mato, o po to i tu paciu anuku krikstynas ir kviesti nevaziuoja, nors visas galimybes tam turi.



o tu nepazisti zmoniu, kurie ribu nepaiso - jiems pro viena ausi ieina, pro kita iseina. Pasakai -atrodo supranta - bet ziurek praeina kazkiek laiko ir vel tas pats.