QUOTE(stripulis @ 2007 05 03, 01:44)
Blin, aš šiuo metu maskatuojuosi tarp praeities vaiduoklio ir dabartinio vyro... Ir neturiu supratimo, ką man daryti. Ar bandyti vilioti praeities vaiduoklį, kad sužinočiau, kas būtų, jeigu būtų, kaip kad mano vyras elgėsi mūsų santuokos pradžioj su savo vaiduokliuke, ir sužinojęs, kad nebūtų nieko, nusiramino ir nusprendė būti su manim? Nes praeities vaiduoklis staiga ėmė rodyt man dėmesį... Ko anksčiau nebuvo, be to, anas buvo vedęs, tai ir minčių apie tai net nebuvo.
Tik aš galvoju - gal aš irgi to praeities vaiduoklio nebemyliu, na, bent jau kaip vyro? Gal tiesiog įpratus galvot, kad myliu, nes taip ilgai išties mylėjau?
Keistas mano toks požiūris į jį - noriu, kad jis būtų laimingas, nenusižudyčiau, jei ir būtų laimingas ne su manim, jei tektų rinktis, ar jam būt mano meilužiu, ar draugu -rinkčiausi tik draugystę, nes labiau noriu jį psichologiškai paremt nei su juo miegot... Tai dabar pati pasimetus - gal čia ne meilė, o tiesiog dėkingumas už tai, ką gero jis man yra padaręs? Ir reik liautis mąstyt, kas būtų, jei būtų, nes net ir iš mano pusės nebūtų nieko? Help kas nors, visai smegenys susisukusios... Beje, net vyras dar iš esmės sakosi neturįs moralinės teisės man sutrukdyti sužinoti, ar kas būtų, jei būtų - pats tai aiškinosi... Tai kiba pasinaudot proga, kol leidžia? Nes man labiau smalsu sužinot, ar tas žmogus mane mylėjo (ką įtariu), nei būt su juo iš tiesų - nebūčiau laiminga, baisiai jau charakteriai skiriasi. Vienu žodžiu, kažkaip baisiai bijau suvokt prieš mirtį, kad taip ir neišsiaiškinau, nesužinojau tiesos... Bet jei iš tiesų nemyliu, tai net ir bandyt neverta, juk taip galima savo santuoką sugriaut...
Karoče, kaip jum iš šono atrodo, myliu ar ne? Žinau, kad klausimas daugiau nei durnas, ir vis dėlto...
Aš su savo ex tai skyriausi, tai taikiausi, taip n kartų iš eilės, kol nesutikau savo dabartinio vyro... Santykiams rutuliojantis bandė įsikišti ex, bet aš jį atstūmiau, per daug visko susikrovę buvo. Jau penki metai kaip santuokoje su sutiktuoju, turime nuostabų sūnų... bet sapnuose vis šmėsteli tas, kuris man jau nepriklauso. Ryte nubudus pagalvoju, kas būtų jeigu būtų... O atmintyje iškyla jo atvaizdas ir tas jausmas... Veju prisiminimus šalin nes protu suvokiu, kad tai nėra meilė žmogui iš praeities, tai tik idealizavimas to, ko nebuvo ir bandymas nepaskęsti kasdienybėje. Mano ex vedęs, turi du vaikučius, teko girdėti kalbų, kad karts nuo karto nužingsniuoja kairėn... Negalėčiau mylėti tokio vyro. Kita vertus, mano dabartinis vyras nenusipelnė net tokių mano minčių...
Šiek tiek pažįstama tavo dabartinė būsena. Atvirai pasakius, kad ir ką besakytų tavo dabartinis vyras dėl to išbandymo "kas būtų, jeigu...", manau, kad to tau niekada neatleistų. Toks tavo žingsnis, manau, sugriautų jūsų santykius ir gal būt negįžtamai. Tau sunkiau, tavo ex tave "atakuoja", naudojasi kažkada buvusiais jausmais ir masina pabandyti iš naujo. Labai abejoju ar verta. Jausmai, kuriuos jauti ex, tik prisiminimas buvusių jausmų, ne daugiau. Pagalvok ką tau reiškia žmogus, kuris šalia tavęs dabar, šią minutę ir kaip jausiesi jo netekus...
Žinoma čia tik mano nuomonė. Aš taip pat galvoju, kas būtų, jeigu, bet pabandyti nenorėčiau, nes tai ką dabar turiu yra brangiau už bet kokius prisiminimus ir dūsavimus dėl to kas net netikra... o tik šešėlis praeities.