Mamos lieka mamomis, vistiek bando kazka patarti, lyg atsargiai lyg dar kaip. O kai nedarai kaip patarė isizeidzia 
mano ne, visiskai nesikisa...kaip pati sake, po mano vaiku auginimo praejo 20m, apie mazus lelius nieko nebezinau
Man mano mamyte geriausia ir supratingiausia 
O kai kartais pamirsta, kad as jau didele ir savo vaikuti turiu, tada graziai jai tai primenu 
O kai kartais pamirsta, kad as jau didele ir savo vaikuti turiu, tada graziai jai tai primenu
Jei aš pasiduočiau,ui kaip pareguliuotų gyvenimėlį
gyvenam su mano tevais, na ka baisu...kisasi mama ne tik i tai kaip tvarkausi bet i asmeninius reikalus 
Pasisakysiu ir aš.
Pradėsiu, matyt, nuo to, kad labai noriu mylėti savo mamą. Ir pilnai sutinku su psichologų nuomone, kad kol nesusitaikom su motinom, negalime būti laimingi. Ir gal tai mano problema, kad visada buvau su dideliu polėkiu "laisvę papūgoms", arba - kaip MB perfrazuoja - "a ja ot babuški ušiol, a ja ot dieduški ušiol" (kaip pagrandukas, kuris į mišką išėjo).
Bet problema yra. Aštri.
Mama valdinga, besąlygiškai diktatoriška. Dažnai - pikta. Po to - laaabai saldi.
1. Jau vaikystėje už ketvertus ar klaidas namų darbuose mušdavo. Kiekvieną dieną. Ir už kasyčių tampė taip, kad į stalą galva trankytųsi. Bijojau jos. O tėvas nieko nedarė... kartą bandė prieštarauti "gal nereiktų taip smarkiai mušti už ketvertą" - tuom viskas ir baigėsi. Daugiau mūsų gyvenime tėvo įtakos kaip ir nejutau. Po to ir jaunesnįjį brolį mušdavo prie tų pačių pamokų, tik kartelė buvo žemiau, nes prastai mokslai jam sekėsi. Bet, patikėkit, ne ką lengviau žiūrėti, kaip mušamas brolis...
2. Po 20 metų bendro gyvenimo mus paliko tėvas. Susirado kitą. Mamai buvo juoda depresija. Juodžiausia. Iki bandymų nusižudyti. Su broliu visą laiką ją saugojom. Aš net miegojau su ja. Bet tai buvo treji metai kai ji ant mūsų praktiškai nešaukė...
3. Aš studijavau ir dirbau. Pinigų trūko. Apie taupymąsi neina nei kalbos. Mama atsigaudinėjo, finansiškai buvau visiškai nuo jos priklausoma. Nors studijavau gerai, bet net nežinodama situacijos (kai ketinau stoti į magistrantūrą), sugebėdavo išginti iš namų (slėpdavausi bibliotekoje), su riksmais "pažiūrėk į save - gražuolė kaladės veidu" "kur--va tu" "esi dūra, nes tokia ir esi". Beje, kartais ir savo motinai (mano močiutei) nepagaili gražių žodžių "gluša" "mauk iš čia"... Dėl ko pyksta - o kad tik priežastis būtų. Pvz., - kad su broliu BĖGTE neatbėgom pasitikti, nes turėjom žinoti, kad ji iš parduotuvės bus su sunkiais pirkiniais. Nieks nieko mainais negali sakyti. Mamai ir parduotuvėje apsišaukti nieko nereiškia, ir darbe..... Močiutė nutyli (aj, toks jau dukrelės charakteris), brolis atsiribojo - gyvena su ausinėmis internete. Aš nutekėjau... arba pabėgau...
4. Dabartis ir santykiai su mano vyru. Vestuves planavom mamos namuose (negaliu sakyti, kad mūsų namuose, nes tai neleidžiama pamiršti - namai yra mamos). Bet mamai pasakius, kad pirkit tokį šampaną, o ne kitokį - MB atsikirto, kad pirksim kokį norėsim. Susipyko su durų trankymais. Aš nėštukė 5 mėn. raudojau kruvinom ašarom... Savaitė iki vestuvių... svečiai sukviesti, mama su manim net nekalba. Užsakėm kiniečius. Pakviečiau mamą. Užpyko dar labiau. Iki paskutinės dienos nežinojom ar dalyvaus. Sudalyvavo. Bet emailu parašė, kad nepamirščiau, kad ji yra mama ir visi kiti gali išduoti, o mama niekada neišduos (sutinku. bet norėčiau, kad tai neskambėtų kaip ultimatumas). Sudalyvavusi netgi pasisiūlė ir apmokėjo restorano sąskaitą.
Yra anūkėlis. Mes gyvenam toli. Mama labai rodo, kad jai nepatinka būti vadinamai močiute. Perka vaikui daugybę puikių dovanėlių, džiaugiasi pasiekimais. Primena "nepamiršk, kad anūkas man tai tik džiaugsmas, o ne pareiga". Sutinku! Kai norim atvažiuoti - derinu. Kai noriu palikti vaiką - klausiu ar gali pažiūrėti (nu max. kartą per mėn.). Bet išvažiuojam kartais taip ir nesupratę - išlydi susiraukusi; gal per sunku buvo - bandom išklausti per brolį ar mano močiutę (mamos mamą) - sako, kad jokio sunkumo, tik džiaugsmas.
5. Paskutinis incidentas. Apsilankius ryte pasiėmė anūką ir nieko nesakiusi jį apkirpo. Supykau labiausiai. Ir MB supyko. O mama net nesijaučia kalta. Sako vyras (aš tai nutyliu kaip visada) - tai gal reikėjo mūsų paklausti. O ji - kitą kartą. MB išeidamas nusikeikė dar ten kažkas, į ką mama tik spėjo pasakyti "Tu tik eik". Dabar jau nei žinios trečia savaitė... skambinau pasveikinti su mamos diena. Brolis po to atraportavo, kad skambutį girdėjo, bet nekėlė, nes mes ją labai įžeidėm.
O aš irgi pykstu. Dėl to, kad apkirpo nepasakiusi. Ir dėl to, kad jau dvi savaitės esu viena su vaiku (MB komandiruotėje)... MB giminės paskambina pasiteirauti kaip sekasi, o mano nuosava mama - ne...
Nu akmuo pas mane ant dūšios namo didumo.
Dėl tokių dalykų, pvz., jau apsisprendėm nepriimti finansinės pagalbos perkant butą. Nors oj kaip nepakenktų... Bet ne tame netgi esmė. Norisi tų santykių ne kaip autoritarinėje valstybėje, norisi, kad skaitytųsi ir žmogum laikytų. Bent jau! Tik nežinau, kaip to pasiekti...
Pradėsiu, matyt, nuo to, kad labai noriu mylėti savo mamą. Ir pilnai sutinku su psichologų nuomone, kad kol nesusitaikom su motinom, negalime būti laimingi. Ir gal tai mano problema, kad visada buvau su dideliu polėkiu "laisvę papūgoms", arba - kaip MB perfrazuoja - "a ja ot babuški ušiol, a ja ot dieduški ušiol" (kaip pagrandukas, kuris į mišką išėjo).
Bet problema yra. Aštri.
Mama valdinga, besąlygiškai diktatoriška. Dažnai - pikta. Po to - laaabai saldi.
1. Jau vaikystėje už ketvertus ar klaidas namų darbuose mušdavo. Kiekvieną dieną. Ir už kasyčių tampė taip, kad į stalą galva trankytųsi. Bijojau jos. O tėvas nieko nedarė... kartą bandė prieštarauti "gal nereiktų taip smarkiai mušti už ketvertą" - tuom viskas ir baigėsi. Daugiau mūsų gyvenime tėvo įtakos kaip ir nejutau. Po to ir jaunesnįjį brolį mušdavo prie tų pačių pamokų, tik kartelė buvo žemiau, nes prastai mokslai jam sekėsi. Bet, patikėkit, ne ką lengviau žiūrėti, kaip mušamas brolis...
2. Po 20 metų bendro gyvenimo mus paliko tėvas. Susirado kitą. Mamai buvo juoda depresija. Juodžiausia. Iki bandymų nusižudyti. Su broliu visą laiką ją saugojom. Aš net miegojau su ja. Bet tai buvo treji metai kai ji ant mūsų praktiškai nešaukė...
3. Aš studijavau ir dirbau. Pinigų trūko. Apie taupymąsi neina nei kalbos. Mama atsigaudinėjo, finansiškai buvau visiškai nuo jos priklausoma. Nors studijavau gerai, bet net nežinodama situacijos (kai ketinau stoti į magistrantūrą), sugebėdavo išginti iš namų (slėpdavausi bibliotekoje), su riksmais "pažiūrėk į save - gražuolė kaladės veidu" "kur--va tu" "esi dūra, nes tokia ir esi". Beje, kartais ir savo motinai (mano močiutei) nepagaili gražių žodžių "gluša" "mauk iš čia"... Dėl ko pyksta - o kad tik priežastis būtų. Pvz., - kad su broliu BĖGTE neatbėgom pasitikti, nes turėjom žinoti, kad ji iš parduotuvės bus su sunkiais pirkiniais. Nieks nieko mainais negali sakyti. Mamai ir parduotuvėje apsišaukti nieko nereiškia, ir darbe..... Močiutė nutyli (aj, toks jau dukrelės charakteris), brolis atsiribojo - gyvena su ausinėmis internete. Aš nutekėjau... arba pabėgau...
4. Dabartis ir santykiai su mano vyru. Vestuves planavom mamos namuose (negaliu sakyti, kad mūsų namuose, nes tai neleidžiama pamiršti - namai yra mamos). Bet mamai pasakius, kad pirkit tokį šampaną, o ne kitokį - MB atsikirto, kad pirksim kokį norėsim. Susipyko su durų trankymais. Aš nėštukė 5 mėn. raudojau kruvinom ašarom... Savaitė iki vestuvių... svečiai sukviesti, mama su manim net nekalba. Užsakėm kiniečius. Pakviečiau mamą. Užpyko dar labiau. Iki paskutinės dienos nežinojom ar dalyvaus. Sudalyvavo. Bet emailu parašė, kad nepamirščiau, kad ji yra mama ir visi kiti gali išduoti, o mama niekada neišduos (sutinku. bet norėčiau, kad tai neskambėtų kaip ultimatumas). Sudalyvavusi netgi pasisiūlė ir apmokėjo restorano sąskaitą.
Yra anūkėlis. Mes gyvenam toli. Mama labai rodo, kad jai nepatinka būti vadinamai močiute. Perka vaikui daugybę puikių dovanėlių, džiaugiasi pasiekimais. Primena "nepamiršk, kad anūkas man tai tik džiaugsmas, o ne pareiga". Sutinku! Kai norim atvažiuoti - derinu. Kai noriu palikti vaiką - klausiu ar gali pažiūrėti (nu max. kartą per mėn.). Bet išvažiuojam kartais taip ir nesupratę - išlydi susiraukusi; gal per sunku buvo - bandom išklausti per brolį ar mano močiutę (mamos mamą) - sako, kad jokio sunkumo, tik džiaugsmas.
5. Paskutinis incidentas. Apsilankius ryte pasiėmė anūką ir nieko nesakiusi jį apkirpo. Supykau labiausiai. Ir MB supyko. O mama net nesijaučia kalta. Sako vyras (aš tai nutyliu kaip visada) - tai gal reikėjo mūsų paklausti. O ji - kitą kartą. MB išeidamas nusikeikė dar ten kažkas, į ką mama tik spėjo pasakyti "Tu tik eik". Dabar jau nei žinios trečia savaitė... skambinau pasveikinti su mamos diena. Brolis po to atraportavo, kad skambutį girdėjo, bet nekėlė, nes mes ją labai įžeidėm.
O aš irgi pykstu. Dėl to, kad apkirpo nepasakiusi. Ir dėl to, kad jau dvi savaitės esu viena su vaiku (MB komandiruotėje)... MB giminės paskambina pasiteirauti kaip sekasi, o mano nuosava mama - ne...
Nu akmuo pas mane ant dūšios namo didumo.
Dėl tokių dalykų, pvz., jau apsisprendėm nepriimti finansinės pagalbos perkant butą. Nors oj kaip nepakenktų... Bet ne tame netgi esmė. Norisi tų santykių ne kaip autoritarinėje valstybėje, norisi, kad skaitytųsi ir žmogum laikytų. Bent jau! Tik nežinau, kaip to pasiekti...
QUOTE(Estija @ 2010 05 05, 14:11)
...Tik nežinau, kaip to pasiekti...
pažįstama situacija, gal ne toki aštri, nes mano ir mamos amžiaus skirtumas didelis - 40 metų... ir ji - jau didelis ligonis...
Bet anksčiau - aš irgi pabėgau pas dabartinį vyrą ne iš didelės meilės, o todėl, kad tik pabėgti iš mamos namų...
Per dešimt metų pavyko atsiriboti, nors aš jos vis dar labai bijau ...
Atsiriboti nuo kontrolės padėjo tai, kad aš rėmiau mamą finansiškai, todėl jaučiausi stipresnė už ją...
Bet visiškai negaliu jos nebebijoti, nes man įskiepytas didelis skolos jai jausmas, tą skolą ji man užkrovė vos tik man gimus: "bus dukra senatvėje nukaršinti", ji tą visą gyvenimą man kartojo, kad tik tam mane pagimdė...
Todėl išmokus tik tokio tikslo, labai sunkiai mokausi gyventi savo pačios gyvenimą...
Ant mamos jau nebepykstu, jau jai atleidau, bet nemoku gyventi jos nebijodama...
as puikiai sutariu su mama, labiai dziaugiuosi, kad ja turiu ir kad galiu visais klausimais sneketi, diskutuoti, pasitarti
As irgi puikiai sutariu su mama. Ji visiskai nereguliuoja mano gyvenimo. Nebent paklausiu patarimo, tada tiesiog pasako savo nuomone. Ir siaip net vaikysteje-paauglysteje, kiek pamenu, nebuvo is tu, kurios kontroliuoja, seka kiekviena savo vaiku judesi... Na tikrai, turiu laaabai supratinga ir gera mama 
mes su mama esam geros drauges ir ji man nereguliuoja, o nebent pataria kaip geriau, o pati sprendziu.
ir ji man nereguliuoja, o nebent pataria kaip geriau, o pati sprendziu.
QUOTE(Estija @ 2010 05 05, 15:11)
Pasisakysiu ir aš.
na nezinau,bet jusu mamos pasakymas,kad visi isduos , tik ne ji...yra kvailas, del to,kad ji jusu neisduos,tiesiog padarys savaip, patinka tai jujms ar ne.
kaip su vaiko apkirpimu, tiesiog neatsiklaus, o poto jus vekrit dejuokit, o ji svystels mamai privalai atleisti, as gi mama.
