Ateina ir pas mus i darba tas vaikinukas - aukstas, laibokas, bet kokiu 15 jau, bent taip atrodo, vis praso paaukoti. Kartais duodama, taciau pagalvojus mazesni vaikeziukai tai masinas plauna, tai laikrascius pardavineja - jei jau isties pinigeliu maistui neturi, kazkaip prasimano. Jokiu budu nesmerkiu, ne mano teise tai, taciau pritariu Ziuziai, kad erzina, kai tokiu verkenciu balseliu praso, o pats dickis.
Mama vienakart juokesi, einu, du krepsius tempiu, o cia toks vaikezas augalotas uz rankoves tampo - teta, nupirkit bandele. Ji jam papriekaistavo, kad toks didelis, galetu ir darbuko pasieskot, galu gale, galetu krepsius pasisiulyt panest, o ne ismaldos prasyt. Nupirko mama jam maisto, o jis jai parnese namuciu krepsius
Kai pagalvoji, mamukas is invalidumo pensijos ir tecio algos gyvena, taip pat nepyragai.
Bet buna elgetaujanciu labai geru psichologu, Vilniuj Senamiesty tokia mociutele labai tvarkinga daznai praso piniguciu. Pirmakart mums susitikus ji paklause kiek valandu, man atsakius, ji tare, kad jei as jau tokia gera ir maloni, gal galeciau paaukoti keleta centu, o ji uz mane maldele prie Ausros vartu sukalbes. Zinoma paaukojau, ir ne keleta centu, bet kazkaip gera sirdukej paliko
Prielaidos klaida lemia ir išvados klaidą.
(Baxterio dėsnis)
Juk jei jau pasitaike proga, tai ko ish jos "neishspaust" kuo daugiau? 
O vienas toks kadras Vilniaus gatve šliaužiodavo - jaunas, aukštas.. Ir virkaujančiu balseliu bandelė nupirkti prašydavo.. Mano draugė, geraširdė, sutiko - tai vaikinukas iškart suskubo rodyti tokią prabangoką kavinukę - ir pirštu nurodinėti į vitriną - va šitą bandelę... ne, geriau kitą - tą, pyragaitį su šokolodau.. Ir jei galima, dar tą, kreminį...
