Man sis Bruno Ferrero tekstukas labai grazus:
Tik viena uoga
Nedidukas tvenkinys ramiai snūduriavo kaitriame vasaros karštyje. Tingiai tupėdamas ant vandens lelijos lapo, varliūkštis stebėjo ilgakojį vabzdį, nerūpestingai čiuožiantį vandens paviršiumi. Čiuožikas greitai artėjo, tad varliūkštis rengėsi jį praryti vienu ypu, be didelių pastangų. Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilėje, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę geismingu žvilgsniu.
Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiūrima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.
Tuo pat metu vandenyje skendo muselė.
Ji per išsiblaškymą įkrito į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip ne-įstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.
Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi, tamsi, sultinga uoga. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.
Pasigirdo duslus "p1iumpt", kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.
Tačiau aplink nukritusią uogą - ramiame, stovinčiame vandenyje - ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas... Tarsi besiskleidžianti gėlė Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.
Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.
Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus vandens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.
Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.
Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų.
kaip grazu 
Priešininkas, ieškantis Jūsų klaidų, naudingesnis nei draugas, norintis jas paslėpti. L. da Vinčis
Apsirikti gali ir išmintingas. Nepripažinti apsirikęs gali tik kvailys. Ciceronas
Apsirikti gali ir išmintingas. Nepripažinti apsirikęs gali tik kvailys. Ciceronas
Paprastiems būti laimė, dovana būt laisviems, dovana, kai mes einam mums lemtaisiais keliais. O kai mes atsidursim ten, kur mūsų vieta, tai bus slėnis, paskendęs, Meilėje ir džiaugsme. XIX amžiaus šeikerių Himnas
Jaunystė ne amžiaus rodiklis, o sielos būsena. (Dž. Enesku)
Kuo geresnis žmogus įžeidė, tuo skaudesnis įžeidimas.(P. Kornelis)
Pagirk žmogų už nugaros ir jis atsisuks į jus veidu.(V. Goloborodka)
Duok saulę žmogui, jis ilgėsis ledo.(J.V. Getė)
Kuo geresnis žmogus įžeidė, tuo skaudesnis įžeidimas.(P. Kornelis)
Pagirk žmogų už nugaros ir jis atsisuks į jus veidu.(V. Goloborodka)
Duok saulę žmogui, jis ilgėsis ledo.(J.V. Getė)
Visi per daug skubame gyventi ir per mažai sustojame, kad pasidžiaugtume tuo ką turime, todėl dažniau sustokim ir pauostykim žydinčias alyvas, dažniau stebėkim auksinius saulėlydžius, dažniau apkabinkim brangius žmones, ir pasivaikščiokim per rasotą žolę, dažniau žiūrėkim į žvaigždėtą dangų, ir dažniau atleiskim sau ir kitiems, ir svarbiausia, dažniau suvokim, koks gražus yra gyvenimas.
Nėra didesnio smagumo gyvenime, kaip nugalėti sunkumus kopiant nuo vieno sėkmės laiptelio ant kito, o paskui nusistatyti naujus siekius ir regėti, kaip jie išsipildo. Kas dirba didžius ir garbingus darbus to jėgas iš pradžių palaiko viltis, o vėliau džiaugsmas. Namuel Johnson XVIII amžiaus anglų rašytojas
Niekada nenutrauk draugystės vijų, nes net jas surišus lieka mazgas.
Namų puošmena juos lankantys draugai. R. V. EMERSONAS
Namų puošmena juos lankantys draugai. R. V. EMERSONAS
VIENATVE
Kai būna labai liūdna, vienatvė tampa geriausia drauge, prieš kurią vienintelę pasaulyje nereikia vaidinti. Kai būna vėlu, kai viską reikia palikti praeity ir su šypsena veide žiūrėti į ateitį, kada būna vėlu sakyti nereikšmingus žodžius, kada neturi reikšmės skambūs, mieli žodžiai,reikia tiesiog nesigailėti, nes gailisi tik silpni, už savo veiksmus neatsakantys žmonės. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina momentas, kada viskas subyra, kada nebelieka nieko, kada žmogui yra duodama galimybė ne taisyti praeitį, bet viską pradėti iš naujo. Reikia saugoti save, nes laimė, kaip ir meilė yra tik akimirka, pilname galimybių pasaulyje. Kartais pabudus iš ryto atrodo, kad ši diena pakeis visą gyvenimą, o vakare, supranti, kad niekas nepasikeitė, nes žmonės vienu metu yra artimi ir tolimi. Kartais mes laukiame, kartais vejamės, tikimės,mylim ar nekenčiam, kartais mes kviečiam arba atstumiam, bet visuomet tikim. Tikim, kad tai į gerą...
Kai būna labai liūdna, vienatvė tampa geriausia drauge, prieš kurią vienintelę pasaulyje nereikia vaidinti. Kai būna vėlu, kai viską reikia palikti praeity ir su šypsena veide žiūrėti į ateitį, kada būna vėlu sakyti nereikšmingus žodžius, kada neturi reikšmės skambūs, mieli žodžiai,reikia tiesiog nesigailėti, nes gailisi tik silpni, už savo veiksmus neatsakantys žmonės. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina momentas, kada viskas subyra, kada nebelieka nieko, kada žmogui yra duodama galimybė ne taisyti praeitį, bet viską pradėti iš naujo. Reikia saugoti save, nes laimė, kaip ir meilė yra tik akimirka, pilname galimybių pasaulyje. Kartais pabudus iš ryto atrodo, kad ši diena pakeis visą gyvenimą, o vakare, supranti, kad niekas nepasikeitė, nes žmonės vienu metu yra artimi ir tolimi. Kartais mes laukiame, kartais vejamės, tikimės,mylim ar nekenčiam, kartais mes kviečiam arba atstumiam, bet visuomet tikim. Tikim, kad tai į gerą...
QUOTE(Akra @ 2009 04 10, 18:10)
Man sis Bruno Ferrero tekstukas labai grazus:
Tik viena uoga
Nedidukas tvenkinys ramiai snūduriavo kaitriame vasaros karštyje. Tingiai tupėdamas ant vandens lelijos lapo, varliūkštis stebėjo ilgakojį vabzdį, nerūpestingai čiuožiantį vandens paviršiumi. Čiuožikas greitai artėjo, tad varliūkštis rengėsi jį praryti vienu ypu, be didelių pastangų. Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilėje, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę geismingu žvilgsniu.
Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiūrima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.
Tuo pat metu vandenyje skendo muselė.
Ji per išsiblaškymą įkrito į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip ne-įstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.
Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi, tamsi, sultinga uoga. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.
Pasigirdo duslus "p1iumpt", kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.
Tačiau aplink nukritusią uogą - ramiame, stovinčiame vandenyje - ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas... Tarsi besiskleidžianti gėlė Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.
Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.
Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus vandens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.
Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.
Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų.
Tik viena uoga
Nedidukas tvenkinys ramiai snūduriavo kaitriame vasaros karštyje. Tingiai tupėdamas ant vandens lelijos lapo, varliūkštis stebėjo ilgakojį vabzdį, nerūpestingai čiuožiantį vandens paviršiumi. Čiuožikas greitai artėjo, tad varliūkštis rengėsi jį praryti vienu ypu, be didelių pastangų. Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilėje, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę geismingu žvilgsniu.
Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiūrima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.
Tuo pat metu vandenyje skendo muselė.
Ji per išsiblaškymą įkrito į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip ne-įstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.
Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi, tamsi, sultinga uoga. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.
Pasigirdo duslus "p1iumpt", kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.
Tačiau aplink nukritusią uogą - ramiame, stovinčiame vandenyje - ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas... Tarsi besiskleidžianti gėlė Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.
Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.
Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus vandens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.
Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.
Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų.
grazu!
Viena mergina danguje susitiko su Dievu ir tarė:
- Ačiū Tau už tai, kad gyvenime buvau laiminga. Tiesa, kartais jame buvo ir sunkių valandų. Kodėl tada Tu nepadėdavai man ?
Dievas atsakė :
- Dar prieš Tavo gimimą aš skyriau Tau du angelus, kurie visą gyvenimą Tau padėjo. Tai Tavo Mama ir Tėtis. Įsivaizduok, kad Tavo gyvenimas - kelionė vandenyno pakrante. Matai, smėlyje įspaustos trys poros pėdų. Vienos iš jų - Tavo, o kitos - tėvų. Jie visą gyvenimą ėjo greta.
Mergina įsigilino į tai, ką jai sakė Viešpats ir vėl paklausė :
- O kodėl kai kur pėdos dingsta ? Žiūrėk, kai kur likę tik mano pėdos. Štai ir vėl. Tai buvo pačios sunkiausios mano gyvenimo dienos. Kodėl Tavo angelai mane apleido ?
- Jie nepaliko Tavęs. Jie visada buvo kartu, net gi tada, kai Tu jų nepastebėdavai. O tai visai ne Tavo pėdos. Pačiomis sunkiausiomis valandomis angelas - Tėtis nešė Tave ant savo rankų. Tai jo pėdos..
- Ačiū Tau už tai, kad gyvenime buvau laiminga. Tiesa, kartais jame buvo ir sunkių valandų. Kodėl tada Tu nepadėdavai man ?
Dievas atsakė :
- Dar prieš Tavo gimimą aš skyriau Tau du angelus, kurie visą gyvenimą Tau padėjo. Tai Tavo Mama ir Tėtis. Įsivaizduok, kad Tavo gyvenimas - kelionė vandenyno pakrante. Matai, smėlyje įspaustos trys poros pėdų. Vienos iš jų - Tavo, o kitos - tėvų. Jie visą gyvenimą ėjo greta.
Mergina įsigilino į tai, ką jai sakė Viešpats ir vėl paklausė :
- O kodėl kai kur pėdos dingsta ? Žiūrėk, kai kur likę tik mano pėdos. Štai ir vėl. Tai buvo pačios sunkiausios mano gyvenimo dienos. Kodėl Tavo angelai mane apleido ?
- Jie nepaliko Tavęs. Jie visada buvo kartu, net gi tada, kai Tu jų nepastebėdavai. O tai visai ne Tavo pėdos. Pačiomis sunkiausiomis valandomis angelas - Tėtis nešė Tave ant savo rankų. Tai jo pėdos..
