Kai skiria atstumas...

Sveikinu Ir aplamai džiugu, kad po kelių mėnesių viena liūdinčia širdele bus mažiau

norėtųsi, kad daugiau nei viena besiilginčia širdele mažiau būtų..

Sveikos dar kartelį...

Jau nežinojau į ką kreiptis, bet manau šioje temoje patyrusių atsiras.
Taigi... Ištiko kažkokia krizė mane... Dabar, kai buvau jį aplankiusi, viskas buvo puiku, neatlipom , bet kai reikėjo išvažiuoti, tai jaučiausi tokia atitolusi. Panika apėmė, nes šis jausmas man primena tuos paauglystės laikus, kai norėdavosi pasipustyti padus... Ar jums teko ką panašaus patirti? Ar išgyvenot ir toliau laukėt, o gal palikot?

Nebuvo niekad tokio jausmo 3 metai draugavimo per atstuma... ir jokio noro nutraukt santykius

Ir vėl viena. Tos savaitės kartu taip greitai prabėga.
Jaučiuosi tokia silpna... Nežinau iš kur pasisemti stiprybės ištverti.. Ištverti tą jausmą – vienatvę sumaišytą su laukimu. Ašaros graužia akis... rieda viena po kitos, lyg kas durtų krūtinę, verkiu... Gal pavyks išverkti tą tuštumą širdy. Ir padės ištverti dar dieną, kelias... Dvi savaites..
Nenoriu gyventi tuo laukimu, noriu džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Jis toks trumpas.. Per trumpas ašaroms, liudesiui, vienatvei...
Kaip matuojama meilė? Per daug myliu? Todėl taip jaučiuosi? Ne, juk mylėti negalima per daug, taip nebūna.. Kai žinai, kad ir tave myli.. Žinojimas, pinasi su abejonėmis. Kas jas atneša? Nenoriu abejoti, pavargau nuo minčių... Blogų minčių... Kvailų minčių. Ir daugybės klausimų, į kuriuos atsakymai ir taip aiškūs, tik man jie nepatinka. Noriu daug daugiau nei dabar gaunu... Savanaudiška? Turbūt taip...
Kartais pati saves nesuprantu, tai kaip gali suprasti kitas žmogus, kad ir labai artimas... Pats artimiausias šiame gyvenime...
Jei negraužtų tos bjaurybės abejonės būtu daugybę kartų lengviau... Kodėl jos nepalieka manęs ramybėj? Vertinu tą džiaugsmą, stiprybę, švelnumą, rūpestį, kurį gaunu iš Jo. Tik tas jausmas pradeda atsirasti, kad kažko trūksta, kažkurioj vietoj norisi daugiau, kirba nepasitikejimas savimi, kuris karts nuo karto išlenda į paviršių sudrumsdamas vandenį ir mintis.
Klausimas kodėl nepasako, kad myli.. Norisi daugiau nei paklausus išgirsti atsakymą, kad žinoma myliu, kas per klausimas. Atrodo, kad sunku tai pasakyti, jei tai jauti, tai turėtų savaime išsiveržti iš krūtinės. O paklausus jau gaunasi dirbtinas, priverstinis atsakymas. Aš tikrai nenoriu versti. Tačiau esu tikra, kad myli. Taigi, kaip ir nebėra prasmės gilintis. Kodėl aš negaliu i kai kuriuos dalykus pažiūrėti paprasčiau. Ir gyventi taptų lengviau, negraužiant saves tokiom beprasmybėm.

Na kas del zodzio myliu... tai manau visi vyrai nelinke tusciazodziauti... jie nelinke tokiu dalyku kartot daznai... jie myli kitaip, ne taip kaip moterys - ausimis
o siaip jei labai abejoji, tai manau, kad cia jau negerai...

Man irgi labai sunku, bet aš labai stipriai tikiu, kad viskas bus gerai, labai myliu, labai tikiu ir labai laukiu....

Hmmm... dar prieš kelis mėnesius rašiau čia optimistiškai... Deja, šiandien tenka pripažinti: nuoširdūs, artimi santykiai per atstumą - tik labai labai labai stipriems emociškai žmonėms ir be galo stipriems jausmams su absoliučiu tikėjimu, pasitikėjimu ateitimi... Arba žinojimu, kiek tiksliai laiko reikia ištverti atstumą ir žinojimu, kad po kažkiek laiko 100 proc. bus galimybė būti kartu. O pernelyg jautriems žmonėms pradėti santykius per atstumą nežinant, kada (ar) turėsi galimybę visą laiką būti kartu - žaidimas su ugnimi... Ypač jei abu pernelyg jautrūs... Labai lengva suabejoti ateitimi... O kai prasideda abejonės - viso gero tvirtam ryšiui... Deja, aš jau prisižaidžiau šia ugnimi... Labai nusvilau

Turbut tikrai tokie dalykai ne kiekvienam

Neabejoju, tik užeina silpnybės akimirkos.. O dar kai nėra artimų draugų šalia.. pasijaučiu tokia viena.. Ir savaitgalį, kai visa diena laisva.. Bet užeina ir praeina, paūmėja per PMS.
Iš tikrūjų labai padeda tikslus laiko apibrėžimas po kurio jau busi kartu. Tik pas mus jau kelis kartus taip, kad atrodo jau viskas susitvarko, gyvenam kartu ir gyvenimas nubloškia vėl atskirdamas.. Turbut po kelių kartų darosi dar sunkiau. Bet kuriam ateities planus drauge, nėra pagrindo isileisti abejones. Nežinau... Gal melacholija mane puola. Ir dar jis daug dirba pasutiniu metu, pavargęs būna, mažiau man laiko turi.. Na jau nebededa dideliųių pastangų, aš esu, visada busiu ir tai savaime suprantamas dalykas.. Kai šalia kitaip, o kai toli iškyla bereikalingų klausimų ir minčių. Bet myliu jį labai, ir žinau, kad atrasiu savy jėgų.

Ot šaunuolė, žaviuosi kad išlaikai tą tikėjimą Jokiais būdais neįsileisk absoliučiai jokių abejonių... Jei neabejoji tuo ką darai - vadinasi, ateitis vis dar laukia Nes jei bent vienas poroje suabejos... kitam irgi netruks tos abejonės ateiti... Tiesiog per atstumą iš tikro viskas viskas kitaip - visos problemos, net ir menkiausios, atrodo šimtą kartų reikšmingesnės... Vadinasi, ir daugiau žalos padarančios, stipriau žeidžiančios... Kai esi kartu su žmogum - nesunku vienam kitą palaikyti, išsiaiškinti... o kai to žmogaus nėra šalia, kai reikia tokias krizes spręsti per n kilometrų, nematant žmogaus akių... ir kai matai kad vienas suabejoja... atstumas tas abejones paverčia tašku santykiuose Aišku, negaliu kalbėti už visus. Visi mes esam skirtingi žmonės, ir istorijos mūsų skirtingos... Kalbu iš savo varpinės - situacija, kai abu žmonės tiesiog per daug jautrūs, ir per silpni įkvėpti tikėjimą viens kitam per didelį atstumą...
Todėl aš pati nuoširdžiai džiaugiuosi girdėdama, kad yra žmonių, sugebančių išlaikyti santykius per atstumą. Taip ir toliau! Sėkmės kuo dideliausios

Na, manau, labiausiai ryšį palaiko vienas neišvengiamas dalykas- tai mintis, jog žinai, kad skyrybos- ne išeitis.
Labai gąsdina, kai pagalvoji kiek dar daug liko, kol būsit kartu. Kiek daug gali atsitikti, kiek kančių reikia (-ės) ištverti. O dar (kaip aš) jei esi iš tų žmonių, kurie linkę vengti atsakomybės. ... Bet aš tikiu, kad jis- tai tas vienintelis ir tiesiog negalėčiau palaidoti tų susitikimo akimirkų.

Stiprybės, nepasiduokit...