Kai skiria atstumas...

Čia kaip toj dainoj "viskas, ko reikia - pozityviai nusiteikti" Mėgaukitės, kad turit vienas kitą.

Susitikę pradraugavom 3mėnesius, tuomet man teko išsikraustyti už daugiau nei ~2000km. Labai ilgam laikui. Susitikinėti, kas 2mėnesius kaip daugumai galimybių nebuvo. Tekdavo laukti vasarų. Primais metais buvo labai daug ašarų ir pykčių. Nes kai žinai, jog laukia ne metai ir ne du, o trys, sunku būna įtikėti gražia ir laiminga pabaiga. Tačiau rašinėdavomės kiekvieną vakarą, daug kalbėdavom, svajodavom. Bet galiausiai sunku pasidarė, po maždaug dviejų metų.. Todėl nustojom bendrauti. Laikas tokiu būdu žymiai greičiau bėga. Niekada nelaikėm vienas kito pririšto, nes tai būtų buvę beviltiška. Jis turėjo savo gyvenimą aš turėjau savajį. Bet kaskartą kai ateidavo laikas susitikti, nepaisant visko, visalaiką grįšdavom į vienas kito glėbį. Dabar jau liko visai nedaug ~3mėnesiai. Ir kai pradedam kalbėti jauti, jog nepaisant visko, meilės ugnelė tebeliepsnoja. Vis daugiau vilčių prabunda iš po gilaus miego, vis daugiau svajonių su kiekviena artėjančia diena. Nes dabar artėja atpildo laikas.

Jūs nežinau, gal įsivaizduojat gal ne, bet tomis akimirkomis prieš susitikimą po ilgo nesimatymo kaupiasi tokios didelės emocijos... O per susitikimą jos sprogsta. Nebuvo nė karto be ašarų (laimės ašarų). Ką jau kalbėti apie aistrą... Jautiesi lyg žvėriškai išalkęs vilkas , kuris ką tik atrado kalną gardžiausio maisto... Tos akimirkos kažkodėl labiausiai ir įstringa visam gyvenimui, jos lyg iš pasakos.

Manau šitas išbandymas buvo begalo didelis ir sunkus, bet jis meilę tik sustiprino.

Mano verdiktas: Jei yra "TAS KAŽKAS" kas jus riša, kas jus jungia visapusiškai, tuomet šioje žemėje nėra nieko, ko jūs nesugebėtume atlaikyti kartu.

Susipazinome mes internetu. Jis gyveno Druskininkuose, as - Vilniuje, taigi, atstumas apie 130 km. Ilgai susirasinejom, kalbejom telefonu ir t.t. Galiausiai po poros menesiu nusprendem susitikti. Jis atvaziavo pas mane. Nuo to laiko kiekviena savaitgali atvaziuodavo, arba vaziuodavau pas ji as. Jei netycia nesigaudavo savaitgali susitikti, man budavo sakes Sienom norejosi lipti ir kaukt, jei reikedavo istempti ne savaite, o dvi Sunku buvo buti lyg ir kartu, bet atskirai. Taip pradraugavom gal metus bevazinedami O tada jis turejo savaite atostogu. Atvaziavo pas mane ir... pasiliko visam Per tas pacias atostogas nuvaziavom abu i Druskininkus, pranesem jo tevam, kad lieka pas mane Daug buvo tokiu, kurie skeptiskai ziurejo i visa sita reikala ir durnino mus abu, kad nieko cia gero is viso sito neiseis, bet isejo.. O dabar jau daugiau nei puse metu, kaip esam susituoke Reikia tik noro buti kartu, ir daug daug kantrybes, o tada jau viska galima istverti

kaip smagu dėl jūsų o mus pirmus pusę metų skyrė nedidelis visai atstumas, apie 20 km, bet irgi nervindavo baisiai kad negali pamatyt kada tik panorėjus ir dar teisių nei vienas neturėjom, tai pagal autobusų ir traukinių tvarkaraštį susitikimus planuoti reikia... paskui įstojau į universitetą UK ir kai jam pasakiau kad išvažiuosiu labai sunku buvo, bet jis per kelis mėnesius sugebėjo man nežinant išlaikyti IELTS egzą (reikalingą stoti į užsienio univerus), užpildyti visus stojimo popierius į tą patį univerą kaip ir mano ir likus trims savaitėms iki mano išvažiavimo jam pasakė kad jį priėmė taip faina tada buvo, kad taip dėl manęs pasistengė, kad tik kartu būtumėm..

Tikiuosi, kad ir musu situacija bus panasi i jusu nes labai panasu atstuma vazinejame jau beveik 7 menesiai.. bet ju planuojame apsigyvent kartu... ir apie vestuves galvojam

O mes teises abu turejom, bet masinu neturejom Tai irgi teko pagal tvarkarasti gyventi - paskutinis mikriukas isvaziuoja 17 val., vadinasi su juo kartu ir as i Vilniu isvaziuoju, nors visai nenoriu

O kas del antros puses, tai tikrai pagirtina, kad taip pasistenge del jusu abieju saunuolis

Na as draugavau su vaikinu jis buvo anglijoj as lt nemazokas atstumas... bet viena kart kaip nuvaziavau pas ji atostogu 2 savaitem tai labai jau nenorejo manes paleist o ir as nenorejau isvaziuot,nutarem gyvent kartu,likau anglijoj dabar jau jis yra mano vyras ir turim musu maza dukryte

saunios Jusu visu istorijos:) saunuoles, kad laikot savuosius uz rasnkos, o jie jus. laimingo Jums visom sgyvenimo

Man seniai teko draugaut su vaikinu,kai skyre apie 40km atstumas,tai buvo per sunku ,o su dabartiniu apie 100km skiria,bet viskas zymiai geriau tiesa,tas atstumas vis maziau skiria,nes as vis daugiau ir daugiau laiko praleidziu Kaune ,nes vis maziau paskaitu Vilniuj buna

10balu atsakymas.Maniskis ne 2000km,dar toliau ir taip pat negalime daznai matytis ir galiu pasakyti,kad kartais besotis bendravimas ir perdetas jautrumas situacijai gali sukelti pykcius,besaikius.kai paskutini karta grizau is saviskio pora savaiciu bendravome labai minimaliai,nes skaudu kalbetis zinome kita data,savo planus ir stengiames uzsiimti savo veikla , kad laikas butu isnaudotas,o ne praverktas

pritariu 100 ir dar daugiau procentu
mus taip pat skiria jau 3 metai ne mazas atstumas daugaiu nei 2000km, susitikimai kas 2-3menesiai... bet sitas atstumas ir tas laikas (gyvenant atskirai) priverte i gyvenima ir viska paziuret kitokiomis akimis, nei kiek nenutolino mudvieju vienas nuo kito, bendraujame daznai skypu (saunu,kad siais laikais technologijos leidzia), taip pat telefonu. kaip ir Trance sake, uz tat koks malonumas susutikt po keleto menesiu nesakau, kad lengva, kartais netgi labai sunku, bet vis dazniau pagalvoju apie buvima kartu,gal gana jau blaskytis po pasauli

Oooh, 100 proc. pritariu... Puikiai žinau, ką reiškia šis perdėtas jautrumas situacijai esant dideliam atstumui tarp žmonių ir neturint galimybės dažnai matytis... Aš ilgą laiką nesupratau, kodėl bėgant laikui pradėjo kilti šitiek daug konfliktų dėl visiškai nereikšmingų smulkmenų, kažkokių kvailų niuansų... To visai nebuvo draugystės pradžioje... O, ko gero, taip atsitinka todėl, kad su laiku žmogus darosi vis brangesnis, svarbesnis, reikalingesnis kiekvieną akimirką, ir kiekvienas niuansas, susijęs su juo - vis brangesnis... Ir taip skaudu, kad to žmogaus nėra šalia ir negali tiesiog išsiaiškinti visko tiesiog pažvelgęs į akis.. Arba tikėti, kad tų niuansų ir neliktų - juos išspręstų buvimas kartu... Tada kažkur pasąmonėj, visiškai nesąmoningai įsijungia kažkoks savigynos mechanizmas, kažkokia kvaila provokacija turbūt nesąmoningai siekiant sutvirtinti tikėjimą, kad ryšys pakankamai patvarus... O gal kažkur giliai giliai pasąmonėj tūnantis partnerio kaltinimas, kad jis toli, kad ne šalia...
Eeeeh.... rašau su labai šviežiom emocijom, nes kaip tik šįvakar apturėjom konfliktą... Visiškai dėl nieko... dėl blogos nuotaikos... Brrr.... sunku...... Tikrai didžiulis iššūkis tokie santykiai, ypač jautresniems žmonėms....
Todėl tikrai sutinku su Nadira, kad reikia stengtis užsiimti savo veikla, kad mažiau liktų laiko mintims apie atstumą. Nors iš tikro tai labai labai labai labai sunku kartais...