Šunų veislės, tinkamos auginti lauke

Mane tai zavi Vidurines Azijos aviganiai Pati planuoju ji isigyti, taciau kol kas galimybes neleidzia. Kiek teko girdeti (nors gal ir klystu) azijatai yra situacijos sunys, jie megsta patys nuspresti ir ir priimti sprendimus, o VA gali sutrikti keblioje situacijoje be seimininko

Tai, aš primygtinai ir neperšu VA - tiesiog pagal mano laikymo būdą ir supratimą, ir šių trijų norimų veislių - geriausiai tinka VA.
Na, o bendrai tai pirmiausia reikia nuspęsti ko iš to šuns bus tikimasi, kaip jis bus laikomas, kiek laiko jam bus skiriama.
Nors, aš gyvenu name, man laikymas voljere yra visiškai nepriimtinas - koks gi tas šuo - sargas, jei amsės ten kažkur voljere skypo gale - tik triukšmas ir jokios realios apsaugos Voljeras - gal tik tam, kad laikinai uždaryti šunį - tam tikrom aplinkybėm, bet ne daugiau. Be to, kadangi mano "sargas" miega name - yra svarbūs tokie dalykai kaip kailis - tis turi būti pakankamai tankus ir geras leisti dienas lauke, tačiau ne per daug ilgas, problematiškas - kai nori visą dieną po lauką laksčiusį šunį įsileisti namo
Taigi - Berno zenengundas - tikrai netiktų dėl kailio, greičiausiai name jam būtų per karšta, tankus ilgas kailis - į namus prineštų daug purvo ir plaukų
Ryzenšnauceris - gal ir geriasnis variantas, nes nesišeria, - tačiau plaukas reikalauja kirpimo ir spec.priežiūros, be to plaukas irgi yra ilgas (ant kojų ir papilvės) - todėl purvo į namus prineš turbūt daugiausiai iš visų šių trijų veislių
Aš pati manau, kad man geriausiai tiktų rotveileris (na bet jau turiu VA ) - bet jo nesiūlau, nes kaip suprantu, apie tokią veislę čia net nėra sprendžiama

Ryzenšnaucerio neturėjau, bet turėjau mitelšnaucerę kalę, taip pat gyvenusią lauke. Charakteris- puikus. Vaikų išdaigas pakęsdavo didvyriškai, svetimais nepasitikėdavo (nors kaimynus visus pažinojo ir su jais draugavo), o svarbiausia- nelodavo be reikalo. Jei naktį imdavo loti Viva- keldavausi iš lovos ir eidavau žiūrėti, nes tikrai nebuvo jokio lojimo tik šiaip sau, susivaidenus.
Buvo tik vienintelė problema- kailis. Jei šuo gyvena lauke, jo beveik negali kirpti ir triminguoti kaip priklauso, nes sušals. todėl toks šnauceris jau būna panašus ne į šnaucerį, o į kažkokią pasišiaušusią būtybę be pavadinimo...
Aplamai aš kaip "prie tinginio", mėgstu, kai šuns kailis reikalauja kuo mažiau priežiūros. Taigi, man geriausias pasirinkimas buvo rotveileris- kailis ne per ilgas, nesivelia, (taip pat rinkausi iš trijų- vokiečio, rotveilerio ir azijato- irgi norėjosi saugančio, bet ne per daug agresyvaus šuns, gerai sutariančio su vaikais). Beje, dabar turiu ir vokietę- taip pat viskas puiku, tik nuo svetimų žmonių (ir vaikų) tenka laikyti nuošaliai- bet jos ir paskirtis kita- gaudyti "žulikus"
Dar vienas dalykas, apie kurį niekas neparašė-tai šuns lytis. kalės yra kantresnės su vaikais, labiau linkę juos globoti.

Na, aš turiu ryzenšnaucerį, laikau bute ir net kojų jam neplaunu parsivedusi iš lauko. Neprineša jis purvo, nebent jau labai po purvyną maknojam.

Nuotraukoje mano darytas, gimdytas ir augintas šuo , nu jis mano veisimo , nes aš kaip ir veisimu užsiimu , ai ką čia laikysies nepsigyrus, esu veislyno "Laukinė vilkauogė" savininkė. Vilniaus teritorinėje muitinėje dirbu inspektore-kinologe ir dar esu Lietuvos vokiečių aviganių savininkų klubo vicė . Tai vat-darbas, laisvalaikis hobis yra šunys, be VA laikau dar labradorą ir anglų buldogą ir lygių šiam šuniui per savo praktiką nesutikau. Bet kiekvienam savo.

Tai, namuose auginamas, tvarkingai vedžiojamas - šuo ir neprirenka tiek purvo Tačiau, kad dienas leidžia sau vienas lauke, tai ko tik neprisigalvoja - balose varles gaudo, apkasus rausia, per daržus prasibėga, vaikų smelio dėžėje pasirausia, karštą dieną baloje paguli ir t.t. - vakare namo parsikvieti ir nebesupranti kur jis toje išpuoselėtoje pievelėje galėjo taip susimurzinti visas

Tiesa-iš Vilniaus mes

Nuomonių ir aprašymų galima prisiskaityt įvairių, dažnai ir labai prieštaringų. Kadangi esat specialistė įdomu būtų, kaip apibūdintumėt šiuos tris savo turimus veislinius šunis. Kuris ko vertas, kuris kam tinkamas. Šiuo metu galvoju apie labradorą, todėl ir domiuos. Norėčiau laikyti ne name, o kitoj patalpoj (naktį), dieną palaidą (vienkiemis). Ar tai įmanoma.

Labradoras puiku šuo jei jums nereikia apsaugos, taip jis loja ant svetimų, bet manau norėdamas juos greičiau prisikalbinti į svečius ir pažaisti , bet kokia agresija jiems nepriimtina, žinoma būna ir tai nėra nenormalu, kai kai kurie labradorai būna konfliktiški, pikti su svetimais šnimis. Tai šuo su amžina šypsena namuose, visada laimės pilnomis kelnėmis, žaismingas, meilus. Man viso to net per daug, dažnai tai nervuoja, toks didelis žaislas namie . Jie laisvai gali gyventi voljere, mūsų tarnyboje 90 proc. labradorų kaiurus metus gyvena voljeruose. Tai medžioliniai šunys ir žinoma jie mėgėjai paieškoti visokių gyvių miškuose, jei aš einu su šunimis vaikščioti, VA laikosi visada taip, kad mane matytų, visda kontakte su manimi, labradoras tuo tarpu nepabėga, bet jis kažkur aplink, dažniausiai jo net nematau, jis visas savo kavpuose, medžioklėje. VA žiūri, kad aš nedingčiau, kad manęs kas nepradangintų, o labradoras tai puikiai žino, jog viskas ok ir dėl to nesuka galvos. Bet užtat ramu, jog tas šuosutikęs netyčiom kokį žmogų neprognozuojamą jo nesužalos, neišgąsdins.
Dėl voljero, aš 2 kart per dieną visus savo šunis mašina vežu į mišką, daug bendrauju, žaidžiu. Jauną šunį iki metų auginu namie, kad užmegzti su juo kontaktą, kad jis įprastų prie namų aplinkos ir neaugtų su kitais šunimis kaip banda. Jei kitų šunų nėra galima jau nuo mažens šuniuką auginti voljere. Juk namie jūs ne visda geros nuotaikos, tikrai dažnai šuo užsipuolamas, kad šeriasi, kad gerdamas visur laisto, kad bėgiodamas verčia gėles, kad maišosi po kojomis ir galų gale apibartas uždaromas kur nors. Taip būna. O voljere šuniui veiksmų laisvė, niekas ant jo nesibara už jam taip būdingą norą bendrauti-painiojimąsi po kojomis, šokinėjimą, vandens laistymą, šėrimąsi. Tai jo vieta, o jums proga pakelti užpakalį ir daugiau pabūti kieme su savo šunimi laiką praleidžiant turiningai ir teisingai bendraujant. Lauke voljeras būtinas net kai turit didelį kiemą, nes kitaip liksit be prievelės, visų augaliukų ir gėlyčių, o turėsit gerą filmavimo aikštelę kokiam filmui apie karą.

Ačių už puikų atsakymą. Jau buvau pradėjęs manyti, kad negaliu pirkt labradoro kol neturiu trigulės lovos, kol namas be kondišiono ir kiemas be asfalto. Bent jau panašiai buvau nuteiktas iš kitų pasisakymų. Suprantu, kad galbūt tai ir lepesnė veislė už kitus, reikalaujanti daug bendravimo ir dėmesio, tik nenorėčiau sutikt, kad dėl kokio spuogelio ar musės įkandimo ir pan., šiam šuniui gresia mirtis. Vistik ankščiau tai buvo darbinis žvejų ir medžiotojų šuo, todėl nemanau, kad buvo labai jau lepinamas. Kolkas neskubu pirkti šuns, tik bandau gerai išsiaiškint apie veislę, kad žinočiau su kuo turėsiu reikalą tiek esant mažam, tiek kai užaugs. Jei labai neįkirėsiu, dar noriu paklaust. Ar sunkiai labradoras pasiduoda dresūrai? Ar galima imt pvz į mišką grybauti, ar nepaklys? Pasivaikštant, ar būtina vedžiot ant pavadėlio? Pasivaikščiojimas su juo, tai bėgimas, ar ėjimas? Kas geriau, jei neveisiant, patinėlis ar kalytė. Ką manot apie maitinimą, mėsa ar sausiakai? Labai jau daug noriu sužinot...

Man labai nepriimtinas per didelis bet kokių šunų popinimas, visų pirma tai šunys ir mes privalome jiems leisti tokiais būti. Aš esu mačiusi be problemų mūsų sąlygomis voljere gyvenančių stafų, puikiai gyvenantys, sveiki nešalantys šunys. Labradoras iš vis yra ir dabar medžioklinis šuo, žinau ne vieną ir dabar medžiojantį dokumentuotą šunį, ir jei tūlas pilietis nori daryti iš jo lialką, nu tai problemų turi ne šuo, o žmogus. Tai sportiškas, stiprus, kantrus, jokiu būdu ne lepus šuo, kuris visiškai bus laimingas gyvendamas voljere ir miegodamas būdoje. Prie -28 mūsų labradorai net nelabai skuba į būdas miegoti. Labradorai labai imlūs dresūrai, ne veltui jie toki populiarūs tarp tarnybinių paieškos šunų. Visi šunys turi mokėti vaikščioti su pavadėliu, nors aš einu su 8 šunimis, o pavadį nešuosi 1 , nėra tikslo-vis vien jų neišlaikyčiau jei jie sumąstytų manęs neklausyti. Teisingai auginamas šuo žinoma, kad gali būti vedžiojamas be pavadžio, mane asmeniškai labai erzina ir labai nepatinka šunys kurių neįmanoma paleisti nuo pavadžių . Patinas gražiau, bet kalė klusniau, meiliau ir tų problemų su kale per rujas mažiau, joms stogai nevažiuoja kaip patinams. Man asmeniškai pats pačiausias maitinimas RAW -natūralus mėsa.

Pas mus darbe, laikant kategorijas yra toks ištvermės testas- šuo turi nubėgti 20 km paskui dviratį. Kiek tiksliai tam duodama laiko, neprisimenu, bet daug, taigi, skubeti nereikia. Labradorė, kuri nebuvo specialiai tam ruošta, su užduotimi susidorojo. Taigi, nepergyvenkit - sveika ir labradorams pabėgioti, jie ypač linkę tukti...