maname darbe daug kas mane knisa - ir savininko poziuris, ir kolegu, su kuriais turime dirbti kaip komanda, neatsakingumas. bet is principo dirbu tai, apie ka visada svajojau, esu nevarzoma laiko poziuriu, svarbiausia, kad butu padarytas darbas ir pan. Bet siaip gyvenime laikausi principo, kad reikia dirbti tai, kas patinka, jei tik yra tam salygos. Na, pavyzdziui, kai vyrui buvo striuka su darbu, nemokejo algu ir pan, ejau ten, kur tuo metu man bent kazkiek mokejo, tai kas, kad visai ne i ta sriti, kurios norejau - teko pabuti ir mokytoja, ir bibliotekininke, ir net knygyno pardaveja- beje, pastarasis darbas buvo pats sunkiausias. nepasakyciau, kad visi sie darbai baisiai nepatiko - dirbau ir dziaugiausi dar neregeta patirtimi. O paskui, kai vyras vel galejo islaikyti seima, pasineriau i mokslus ir i zurnalistinio darbo paieskas. ir ka, keleriu metu darbas ir idetos pastangos dave vaisiu - tapau leidinio redaktore. Zodziu, as esu uz svajone, bet kartu suprantu, kad toms svajonems pildytis reikalingos salygos, o kartais ir likimo dovanos. is kitos puses, jei labai nori, tai ir galva siena pramusi. Va taip va.