Bendras poros/šeimos biudžetas

pas mus seimos biudzetas bendras, bet kazkokia bezabrazija jame vistiek gaunasi, kad ir kiek pinigu turetume visus isleidziame vejais ir niekaip nesusitaupom sakiau reiks ir man matyt perimti vadeles i savo rankas, pasakyti vyrui kad duotu savo uzdirbtus pinigus man

Pirmus metus su pinigais buvo betvarkė. Vyras dirbo, aš auginau vaiką. Vyras mokėdavo mokesčius, man skirdavo šiek tiek, o visa kita pas jį. Mane tokia situacija nervindavo . Norėjau viena tvarkyti pinigus, nes mačiau, kad jie velniai žino kur dingsta . Praėjo pusė metų ir vyras pamatė, kad pas jį pinigai neužsilaiko . Tada pats viską perdavė mano žinion . O aš kaip apsigimusi pinigų tvarkytoja greitai atradau būdą pinigams užsilaikyti namuose. Ir staiga artsirado tvarka . Vyro alga skirta pragyvenimui, mokesčiams, ir jei lieka, atideda į šalį (mano iniciatyva). O mano alga visa atideda juodai dienai. Jis tą žino ir visai nepyksta. Tik didžiuojasi, kad baigiantis mėnesiui nebe jis, o iš jo skolinamasi pinigų. Dabartinė situacija man priimtina.

Pas mus biudžetas yra bendras, ir mes jo neskaidom- čia tavo, ar mano.
Mano algą taupom juodai dienai, vyro algą išleidžiam mokečiams bei viskam kitam, kas lieka (jei lieka), taip pat atidedam.
Vyras patikėjo tvarkyti pinigus man, nes įsitikinęs, jog geriau juos mokėsiu panaudoti.
Jei enam į kavinę, tai nusiimam grynųjų , kad vyras galėtų sumokėti (jam nelabai patinka kai aš už viską moku)
Dėl biuždeto tvarkymo, manau čia kiekvienos šeimos asmeninis reikalas,vz mums gerai kaip mes tvarkomės, kitiems visai čiki turėti visą laiką savo algą pašonėje.
Svarbiausia, kad pykčių šeimoje nebūtų, o pinigų visada netrūktų.

na as manau kad pinigai seimoje turi buti bendri.ir nesvarbu kas juos uzdirba:ar vyras,ar zmona.juk todel jus ir vadinates SEIMA, kad viskas butu bendra.

O mūsų pinigai atskiri, kaip ir mano tėvų visą laiką buvo. Dar prieš vestuves pasikalbėjom, tai man net palengvėjo, kai jis pareiškė, kad savo "babkes" jis nori tvarkyti pats. OK, jis uždirba daugiau, aš mažiau. Bet galiu pirkti ką noriu (aišku, proto ribose) - niekas nereikalauja pasiaiškinimų, kur staiga bendri pinigai dingo. Kai reikia ką rimtesnio pirkti, susimetame. Kai mano sąskaita pasidaro apytuštė, paprašau, kad duotų, ir liežuvis nenukrenta. Maistą perkame tai vienas, tai kitas. Nerandu argumentų, kodėl turėčiau tvarkyti mūsų abiejų pinigus, tuo labiau, kad jis juos ir skaičiuoti geriau moka (specialybė tokia), o aš tai kartais net pamirštu, kiek algos gaunu (baisiai gi didelė ). Aišku, galima išvedinėti teorijas - kokia šeima, kad pinigai ne bendram katile, bet tėvukai jau 30 metų kartu, vadinasi, tai nieko nelemia. Manyčiau, atvirkščiai, sutaupo daug nervų, kai nereikia dėl pinigų pyktis ar priekaištauti. Jeigu šeima nesiklijuoja, tai su bendru ar su atskiru biudžetu - tas pats galas. Kai nedirbsiu, aišku, padėtis bus kitokia, bet, manau, visada paprašiusi (o greičiausiai net nepaprašiusi) gausiu.

o kaip jus ta alga taupot? tiesiog laikot saskaitoj, dedat i banka indeli, kur nors investuojat (akcijos)?

Nu pas mus bendri pinigai. Bet jei būtų atskiri, tai tada man priimtinesnis vyro šeimos požiūris, kad vyras uždirba pinigus vaikams, namams ir maistui, o kas liko tai jau jo. O žmona jei dirba, tai jos reikalas yra auklės/namų tvarkytojos (jei pati nenori to daryti), o kas liko jos asmeniniams reikalams. Nors taip jis galvojo iš karto po vestuvių, kai aš uždirbdavau nepalyginamai mažiau nei jis. Reiktų paklausti nuomonės dabar, kai atlyginimai vienodi
Nors po teisybei tai man nepriimtina nuostata dėl atskirų pinigų, kaip ir dėl nesikišimo į vyro reikalus. Man tai atrodo keistai, kai moteris nesidomi, kaip vyrui sekasi darbe ar versle, tiek finansiniu, tiek ir visais kitais aspektais. Šeima yra šeima, ir geriau kai du žmonės gali vienas kitą palaikyti tiek moraliai, tiek ir finansiškai. Kai biudžetas bendras kažkaip natūraliai gaunasi, ad abu žino kiek tų pinigų yra ir žino, kad jei kas nors nutiktų vienam (prarastų darbą, susirgtų), kiek laiko gali šaima pragyventi, kiek turi santaupų. Nes kai įvyksta toks faktas, kažkaip prie jau esamo streso nesinori dar vieno - eiti aiškintis su sutuoktiniu kaip dabar tą atskirą biudžetą pertvarkysim šiuo sunkiuoju laikotarpiu.

Niekas ir nesakė, kad nesidomima, kaip sekasi vyrui, jis visada pasidalina ir rūpesčiais, ir pasiekimais, kaip ir aš savais. Kam nepriimtini atskiri biudžetai, tie deda pinigus į bendrą katilėlį, bet tikrai tai nėra vienas iš tikros šeimos bruožų. Puikiausiai vienas kitą palaikome visais atžvilgiais ir neturėdami bendro biudžeto. Krizės atveju nematau skirtumo tarp bendrų ir atskirų pinigų. Suma juk yra ta pati, tik nesumesta vienon krūvon ir persiskirsto ji taip pat automatiškai (aišku, jeigu sutuoktiniai vienas kitu pasitiki). Nėra taip, kad visiškai nesiorientuotumėme, kiek kiekvienas uždirbame, tiesiog yra atskiros sąskaitos ir tiek.

Na, aš negaliu diskutuoti šia tema, nes pažįstu tik vieną šeimą, kurioje pinigai atskiri ir kurie jau perėjo visus etapus (abiems jau prie 70 metų). Tai jie man išdėstė savo modelį, puikiai supasakojo, kaip buvo sprendžiama kiekvienu atveju (nėštumas, vaiko auginimas, žmonos papildomos studijos, dabar žmonos išėjimas į pensiją, o vyas dar vis dirba). Taip, jie viską išsprendė, bet nieko ten nebuvo automatiškai. Kiekvienu atveju buvo sutariama, kaip dabar keičiasi kiekvieno bendri piniginiai įsipareigojimai. Tai aš ir nesakau, kad tai blogai ar neįmanoma. Bet kažkaip galvoju, kad tokiu tveju reikia spręsti iš naujo kiekvienoje pasikeitusioje situacijoje. Kai mes su tuo žmogum diskutavom, jo kalboje vis būdavo žodžiai - "aš moku už tą ir tą, žmona moka už tą ir tą, kai ji laukėsi, aš mokėjau už tai ir tai, ir dar duodavau žmonai tiek". Aš aišku jam nieko nesakiau (visgi žmogus daug vyresnis, su patirtim, o mes dar tik buvom pradėję savo bendrą gyvenimą), bet nusprendžiau tvirtai, kad nenorėčiau, kad mano vyras kada nors linksniuotų, kiek jis man davė, kiek aš daviau. Kol mes kartu, noriu kad viskas būtų mūsų - pinigai, namai, vaikai. O kadangi ir vyras sutiko, tai nebuvo problemų.
Jei dabar vyrui reiktų pasakyti, kiek man duodavo kai buvau nėščia ir auginau vaiką, nesuskaičiuotų. Galėtų tik pasakyti, kad visada atiduodavo visus ir pagirti mane, kad aš tvarkiausi taip, kad mums visada užteko tiek, kiek jis uždirbdavo .
Ir dar man kas patinka bendrame biudžete - tai kad likutį, kuris lieka patenkinus poreikius ir atidėjus taupymui, mes kiekvieno šeimos nario pomėgiams daliname daugmaž po lygiai, t.y. šiuo metu į keturias dalis. Ir nesvarbu, kiek kuris uždirbame, visiems tenka maždaug vienodai. Ir vaikai negali pasakyti, kad čia nupirko mama ar tėtis, arba kad mama (ar tėtis) perka daugiau žaislų ar dažniau kur nors nuveža.
Pas mus šeimoje buvo etapai, kai aš nedirbau, buvo, kai aš uždirbdavau kokius keturis kartus mažiau, buvo ir kai vyras nedirbo daugiau kaip metus. Kažkaip bendras biudžetas nepavedė nebuvo jokių pykčių ir barnių dėl pinigų arba susitarimų, kiek dabar tam neuždirbančiam duodam. Kaip ir visada - atidedam kiek reikia poreikiam patenkinti, pažiūrim ar galim ir kiek galim atidėti taupymui, o likutį visiems po lygiai (arba tam, kuriam tuo metu labiausiai reikia, nes buvo etapų, kai visų pomėgių tiesiog nebuvo iš ko tenkinti ).

Kai buvom vos susituoke, visokiu kvailysciu darem. As uzdirbdavau daugiau nei jis ir nenorejau tuo dalintis... Buvo tokie vokeliai uzvesti i kuriuos dedavom po lygiai: uz buta, maistui, pramogoms... O kas liko, kiekvienas tvarkemes kaip iseina. Po metu pamaciau, kad niekas nesiruosia nei ant mano sprando sedeti, nei apiplesti vidury baltos dienos ir vyras pasiule man "prisijungti" prie jo saskaitos ir naudotis ja kaip sava... Kaip tycia tuo metu nebeturejau darbo ... Vat taip ir liko po to, kad musus atlyginimai suplaukia i viena saskaita ir draugiskai, pasitardami islaidaujam ar taupom. Nei karto nebuvo pykciu. Namai, vaikai ir pinigai - viskas bendra. Jei noriu padaryti siurpriza, kelis menesius pataupau grynais nuimamaus pinigus smulkioms islaidoms ir nuperku dovana.

Dievuliau, taigi ir puiku, kad tinka bendrų pinigų modelis. Tik nereikia iš to daryti absoliučios tiesos. Šeima puikiausiai gali gyventi nesumetus pinigų į bendrą katilą ir nebūtinai kiekvienas skaičiuos kuris, kiek ir kokiam reikalui davė. Pas mus tai neskaičiuojama, tiesiog savaime gaunasi, kad didesniems pirkiniams susimetame, kai aš noriu nusipirkti tai, kas tik man reikalinga, pasakau, kad susimokėsiu pati, kai neturiu, paprašau. Taip pat dar neiškilo jokių pykčių ir nepasitenkinimų. Ir nesuprantu, kad tai yra skirstymai, perskirstymai. Negyvenam taip, kad galėtume viską sau leisti. Ir jei piniginiuose reikaluose šiokia tokia krizė ar nupirktas brangus pirkinys, mano smegeninėje kažkaip savaime susidėlioja, kad štai kažko, kad ir labai norėdama šiuo momentu negaliu sau leisti, kažko galima iš viso net nenorėti, nenueiti į rūbų parduotuvę ir neužsimanyti naujo sijono, nes be jo dar kokį šimtą metų galiu gyventi. Reikalai ir sprendimai vis tiek yra bendri, nors kišenukai ir skirtingi. Ir šeimyninės vertybės tos pačios, ir meilė ta pati.

Aišku, kad gali. Ir tikriausiai nei kiek ne blogiau. Žmones gi kartu jau beveik 50 metu pragyveno, tiek kur rašiau.
Aš gi savo nesiūlau, kaip kam gerai, taip tegul gyvena
Aš tik surašiau, kas man nepatiko pas juos. Ir kas man patinka pas mus
O štai tavo aprašyme užkliuvo, kad tu paprašai pinigų, jei tau trūksta. Man tai būtų peilis, negalėčiau perlipti per savo ambicijas ir prašyti, jei vyras pats nesusiprastų pasiūlyti, geriau jau apsieičiau be to pirkinio
Bet kaip sakiau, tai labai asmeniški dalykai. Kaip kam gerai, taip tas ir gyvena.
Prašau nepykti