ir dar noris verkt,kai suvokiu kokia aš laiminga,kaip viskas nuostabu... 
iš džiaugsmo,pakylėjimo 
dažnai filmai sugraudina,verkiu kai pasijaučiu vieniša,kai įskaudina,nuvilia,pasielgia kas nors taip,kad dingsta mano svajonės,viltys,žodžiu trumpam mane apvogia emociškai ir dar noris verkt,kai suvokiu kokia aš laiminga,kaip viskas nuostabu... iš džiaugsmo,pakylėjimo
ir dar noris verkt,kai suvokiu kokia aš laiminga,kaip viskas nuostabu... iš džiaugsmo,pakylėjimo
Kai pasidaro liūdna. Paverkiu, nusiraminu, ir gyvenu toliau..
Verkiu ziuredama filmus,gyvenime,stengiuosi asaru nerodyti 
.
.
Nebeverkiu 
Gal nebemoku. Gal jau ir dar nemoku. Tik kai sūnelis užsigauna, labai nosį peršėti ima 
- anksčiau toks peršėjimas baigdavosi ašaromis.
Gal nebemoku. Gal jau ir dar nemoku. Tik kai sūnelis užsigauna, labai nosį peršėti ima - anksčiau toks peršėjimas baigdavosi ašaromis.
kai būna sunku, beviltiškos situacijos - išsiverkiu... viena, niekam nematant duodu valią ašaroms - viskas tarsi "nusiplauna" ir gyventi darosi ramiau, geriau kažkur skaičiau patarimą, kad išsiverkti vienai netgi patartina, galiu pasakyt, kad padeda, bent jau man tai tikrai
kažkur skaičiau patarimą, kad išsiverkti vienai netgi patartina, galiu pasakyt, kad padeda, bent jau man tai tikrai
Vakar verkiau dėl kažkokių piktų ir ilgaliežuvių giminaičių, kurie savo liežuviais išskyrė mus su seserimi.......... 
Gaila, kad žmonės išgirdę pletkus juos priima už gryną pinigą ir visai nenori aiškintis.......
Labai vakar verkiau ir šiandien dar akys pilnos ašarų....................
O šiaip priklauso nuo būsenos, pavyzdžiui, neseniai buvo mano gimtadienis, tai ir prieš ir per ir dar dabar verkiu beveik kasdien.......................
Gaila, kad žmonės išgirdę pletkus juos priima už gryną pinigą ir visai nenori aiškintis.......
Labai vakar verkiau ir šiandien dar akys pilnos ašarų....................
O šiaip priklauso nuo būsenos, pavyzdžiui, neseniai buvo mano gimtadienis, tai ir prieš ir per ir dar dabar verkiu beveik kasdien.......................
paskutiniu metu esu jautri ir kiekviena diena rieda asaros gal del to kad draugas toli ir ilgam..
Kai buvau vaikas ir paauglė, verkdavau labai dažnai, bet niekam to nerodydavau.
Dabar verkiu rečiau. Kai turiu laisvo laiko, pradedu analizuoti santykius su artimais žmonėmis, verkiu, kai pamatau artimųjų abejingumą, kai už padarytą gerą darbą ar paslaugą, už nuoširdžią pagalbą jaučiuosi ne tik kad nesuprasta, bet ir atstumta, kai matau, kad nėra gyvenime taip, kaip labai svajojau, kai jaučiuosi vieniša, kai atrodo, kad nerūpi patiems artimiausiems žmonėms- išsiverkiu iš širdies, tuomet labai palengvėja. Tada vėl kimbu į darbus. Paprastai po tokios nuoširdžios, iš, kaip sakoma, pačios sielos gelmių kylančios ašarų terapijos reikalai pradeda klostytis sklandžiau,- gal Dievas išklauso? Juk tada maldos nuoširdžiausios...
Vat ko pasiilgau, tai laimės ašarų... Yra buvę gyvenime, kad siaubingai verkiau iš mane užklupusios laimės- seniai taip buvo...
Bet labai džiaugtis pradėjau bijoti... Pradedu pastebėti dėsningumus gyvenime, kai už kiekvieną "netikėtą" laimę turi sumokėti, kai už kiekvieną nuoširdų didelį skausmą ateina atpildas- laimė. Gal aš čia save taip įtikinau, bet nieko negaliu padaryti. Dėl to, kai man kas nors padeda, labai stengiuosi atsilyginti, kai man sekasi, stengiuosi padėti ir kitiems, o kai man skauda, žinau, kad man už tai bus atlyginta, kad tai ne veltui... Gal tai karma
Dabar verkiu rečiau. Kai turiu laisvo laiko, pradedu analizuoti santykius su artimais žmonėmis, verkiu, kai pamatau artimųjų abejingumą, kai už padarytą gerą darbą ar paslaugą, už nuoširdžią pagalbą jaučiuosi ne tik kad nesuprasta, bet ir atstumta, kai matau, kad nėra gyvenime taip, kaip labai svajojau, kai jaučiuosi vieniša, kai atrodo, kad nerūpi patiems artimiausiems žmonėms- išsiverkiu iš širdies, tuomet labai palengvėja. Tada vėl kimbu į darbus. Paprastai po tokios nuoširdžios, iš, kaip sakoma, pačios sielos gelmių kylančios ašarų terapijos reikalai pradeda klostytis sklandžiau,- gal Dievas išklauso? Juk tada maldos nuoširdžiausios...
Vat ko pasiilgau, tai laimės ašarų... Yra buvę gyvenime, kad siaubingai verkiau iš mane užklupusios laimės- seniai taip buvo...
Bet labai džiaugtis pradėjau bijoti... Pradedu pastebėti dėsningumus gyvenime, kai už kiekvieną "netikėtą" laimę turi sumokėti, kai už kiekvieną nuoširdų didelį skausmą ateina atpildas- laimė. Gal aš čia save taip įtikinau, bet nieko negaliu padaryti. Dėl to, kai man kas nors padeda, labai stengiuosi atsilyginti, kai man sekasi, stengiuosi padėti ir kitiems, o kai man skauda, žinau, kad man už tai bus atlyginta, kad tai ne veltui... Gal tai karma
Kartais - prieš miegą 
Arba kai labai sunku
Arba kai labai sunku
QUOTE(Sophi @ 2008 07 07, 15:06)
Man kažkokie šie metai ne patys geriausi... Tikiuosi, kaip horoskopai sako, į metų pabaigą gausiu atpildą už įdirbį...
O aš neverkiu Na, labai labai retai, bet jau reikia daug ir stiprių emocijų Nemoku turbūt verkt 
Na, labai labai retai, bet jau reikia daug ir stiprių emocijų Nemoku turbūt verkt
QUOTE(Intimacy @ 2008 07 07, 15:10)
Man kažkokie šie metai ne patys geriausi... Tikiuosi, kaip horoskopai sako, į metų pabaigą gausiu atpildą už įdirbį...
Man kiekvienais metais aukso kalnus žada, bet...
