
papratau verkti, nes turiu nuostabų guodėją. taip pikta daros, kad jis mane priglaudžia ir nuvalo visas ašaras, o ne papurto stipriai ir neatpeikėja iš verkimo psichozės.

verkiu retai kai jau tikrai verta ne siaip del smulkmenu..
QUOTE(menasmyleti @ 2008 08 11, 18:10)
verkiu retai kai jau tikrai verta ne siaip del smulkmenu..
Taip, retai, bet iš visos širdies...
QUOTE(Kazimiera d'Artanjan @ 2005 08 22, 23:36)
Noriu paklausti, kada verkiate dėl savęs? Ar tai atliekate periodiškai? Ar kai išprovokuoja? Kai pasigeriate?
Kas čia terapija? Slepiatės nuo kitų, ar nesvarbu?

Idomus klausimas

Na del saves verkiu, tik kai tam tikros aplinkybes susidaro, dazniausia tai buna isprovokuota kitu zmoniu, paskutiniu metu kazkodel tik del vaikinu



Anksčiau buvau bliuvė- biškį kas ir tuoj į ašaras. Dabar tas ašaras "taupau"... Bet kai pratrūkstu...
As megstu tyliai pavergti, retai pratrukstu kukciodama ir "staukdama"
tiesiog tyliai apkabinu zmogu, kelias asaras isleidziu ir nusisusku, kad nematytu, tokiu asaru buna daznai, o stai rimtai verku labai retai


Verkiu daznai,del saves,del to kad kartais susipykstu su kuom nors,del to kad vaikas verkia.bet dazniausia del saves,atrodo kad gyvenu ne savo gyvenima
QUOTE(sara26 @ 2008 10 17, 22:50)
bet dazniausia del saves,atrodo kad gyvenu ne savo gyvenima
Čia dabar?

paskutini pusmeti pasidriau perdetai jautri... verkiu del visko, del saves, del filmo heroju laimiu ir nelaimiu, del saves... nezinau... dabar kol kas sunkiausias etapas mano gyvenime, tai verkiu daznai... visos permainos matyt itakoja.. ai net nezinau... kazkaip paverki, pagaili saves ir toliau gali kankintis... cia kaip injekcijos..
