QUOTE(Kristiana @ 2010 05 15, 23:40)
Oho kokia tema

Sakysit ko džiugus šypsniukas? Ogi pas mane priešinga problema, nemoku/ negaliu verkti

Kartais taip norisi išsiverkti lyg už tėvynę, bet nėr nei vienos mažutėliausios ašarėlės... Ir taip sunku... Atrodo išsibliaučiau ir gyvenimas palengvėtų... Gal pamokytumėt verkimo meno?
Tikriausiai gyvenate nuolatinėje įtampoje, neatsipalaiduojate, užtat ir verkti negalite. Kaip sakoma - relax ir bliausi, net pati stebėsies...
Papildyta:
QUOTE(Deimilite @ 2010 05 18, 09:30)
Ilgai dvejojau ar man cia rasyti,taciau dazniau pradejau verkti,kai susipazinau su juo,su vaiko tevu...Barames verkiu,del kiekvienos smulkmenos aplamai jau verkiu,aisku kai dukryte gime,verkiau is laimes,dukrytei skauda as verkiu,nemiega verkiu.....Po gimdymo pasidariau labai jautri.Galbut man reikia kazka keisti savo gyvenime?
O gal depresija? Nenorėtumėte pasirodyti specialistui? Nuolat verkti jau taip pat nelabai sveika, kaip ir moteriai visiškai neverkti.