Aisku,kad ne išsilavinimas viską lemia,sutinku.Pasikartosiu,kad pasitikėjimo savim pradmenis mes gauname vaikystėje.Arba ne

Juk vaikai - lyg molis lipdytojo rankose,kūrėjai yra tėvai,ir jie gali iš to minkšto molio nulipdyti ką nori.Žinoma, ir prigimties faktorius, genai kažką lemia.Bet svarbiausia,ką mums įdiegia tėvai nuo mažumės (juk galima kartoti vaikui - ,,tu nuostabus,puikus,būk savimi" ir ,,tu nevykėlis,niekam tikęs,tau amžinai viskas blogai gaunasi,tau nesiseks gyvenime"..Ir aišku abiem atvejais turėsime skirtingus žmonių tipažus...
Kartais nereikia net daug kalbėti - vaikai greit pagauna mūsų vidinę nuotaiką,ir dažnai net smulkmenėlė(mūsų akimis) gali jiems reikšti labai daug.Vaikai ypač savikritiški,juos ypatingai reikia girti,skatinti,drąsinti....Aš,pvz,to negavau vaikystėje,todėl esu viena iš tų nepasitikinčiųjų savimi ir tie kompleksai turbūt lydės mane visą gyvenimą.Ir reikia didžiulių vidinių pastangų su tuo kovoti.