QUOTE(mamaInga @ 2009 07 26, 16:08)
Aš irgi dar kartais bijau, bet jau mažiau nei anksčiau. Tamsos labai, tiesiog liguistai, bijojau vaikystėje, ir ta situacija, kai važiuoju tamsiu mišku, ar šiaip kokiu užžėlusiu keliuku naktį irgi labai gerai dar nuo mažens pažįstama. Tamsos baimės su metais kažkaip lyg ir savaime atsikračiau, o dėl mirties
man labiausiai padėjo tai, kad ėmiau sau žiauriai sakyti, kad vis tiek anksčiau ar vėliau numirsiu. Panikos atakos mane irgi labiausiai gąsdindavo tuo, kad atsirasdavo nekontroliuojama mirties baimė, dabar kai tik prisiartina panašus jausmas stengiuosi sau sakyti, kad, jeigu jau atėjo mano mirties valanda, tai vadinasi taip ir bus


Pas mane labai viskas panasiai, atrodo,kad mirtis cia pat. bijau uz save ir uz savo artimuosius. Tevai kur nors vaziuoja,jau galvoju,kad gal matomes paskutini karta,pati vaziuoju irgi galvoju,kad avarija padarysiu,zusiu. o PA jei uzeina priepolis irgi galvoju ,kad viskas baigsis mirtimi

