Mergaites, man 25 m. jau ant nosies

ir neseniai issiskyriau su vaikinu, kuris man visomis prasmemis buvo pirmas. Nuo mazens troskau gyvenime tureti viena vieninteli vyra - ta, kuri mylesiu as ir kuris myles mane ir is meiles prisigimdysim buri vaiku... Bet taip buna retai - ir savo kailiuku tai patyriau. Atrodo - viskas, senmergiauti skirta ir man, nes nelabai kur nosi iskisu, o ir bendravimo su vyrais neturiu, nemoku elgtis "naglai", visad esu nuosirdi ir nuolaidi, beveik niekad nepykstu ir pan. Bet gyvenimas nesustoja. Ir patikekit manim - geriau buti vienai ir "senmergiauti", negu gyventi (neduok Dieve - nevykusioj) santuokoj ar poroj ir lygiai taip pat ar net dar labiau buti smerkiamai ar zeminamai pacio artimiausio zmogaus - vyro ar jo mamos del dalyku, kurie tokie beprasmiai ar klausytis pamokymu, kaip reikia gyventi... kap sakoma - geriau jaustis vienisai gyvenent vienai, negu jaustis vienisai, gyvenant poroj. Nezinau ar sutiksiu vyra, su kuriuo budama galesiu nuosirdziai ir be baimes jaustis savimi (labai noreciau toki sutikti), taciau kad ir kaip bebutu - geriau nereikia jokio vyro, negu kad bet koks. O tas "senmerges" "titulas" - tai tokia kvailyste, kad graudu net pagalvoti... kam griauti dvieju zmoniu ir gal but gimstanciu vaiku gyvenimus vien tik del to, kad nebuti senmerge... Tas zodis - uzsilikes is senobiniu laiku, kuri dabar mielai naudoja nesubrende vaikigaliai... Kiek santuoku isyra? Tikrai nemazai. As isvis galvoju, kad tikra ir nuosirdi santuoka, kuriai negresia skirybos galima sulaukus mazdaug 50 m. Tada jau zmones buna visapusiskai subrende, kazka gyvenime pasieke ir nebesiblasko, tad gali megautis ir dziaugtis tiesiog buvimu vienas salia kito. Zinoma, as nesakau, kad 50 m. moteris gimdys vaikuti, taciau jei moteris ir pagimdziusi, taciau nesusituokusi - ji vistiek senmerge, o vaikutis - nors ir mylimas bei laukiamas - vadinamas dar bjauresniu zodziu.... Zmones yra ziaurus: linke matyti, vertinti ir kritikuoti tik kitus, nepasiziurint i save. Daznam rupi tik "ikasti", uzgauti... Tad, mergaites, negyvenkim SAVO gyvenimu tik del kitu. Ir nereikia skaudziai reaguoti jei jus kas pavadina senmerge. Man taip pat daznas pasako, kad reiketu jau susirupinti... o as atsakau - tai ka man dabar daryti, jei nesutikau to zmogaus, del kurio as ir jis del manes nebijotume atiduoti savo gyvenimus - negi tik "del akiu" ir "laimingai istekejusios' (o veliau - issiskyrusios) statuso man griebti pirma pasitaikiusi bomzeli ir tempti prie altoriaus? Nesakau, kad visos santuokos nesekmingos - tikrai ne. Kartais zmones savo antraja pusele atranda is kazkelinto bandymo, bet apie ka as ir sakiua - merginos, neskubekim.