Bet juk argi reikia viską pasakoti apie kiekvieną žmogų ir apie tai, kaip bendraujate..Čia galima vėlgi labai smarkiai jaudintis ir erzinti save be reikalo..pvz. aš nepasakoju visokių smulkmenų, tos pilkos kasdienybės ir pan. ne visada prisimenu ir papasakoti, net norėdama..
o šiaip gautųsi slėpimas tai, kad šiandien atėjo kolega ir paprašė jį pavežti iki serviso, nes palikęs mašiną, kad ratus pakeistų..dabar įsivaizduok, ramiai važiuojam į tą servisą, nes atsisakyti padėti bedradarbiui kažkaip neskanu ir net nenutuokiu, kad bevažiuojančius pamato vyras..parlekia namo ir prie progos patikrina ar man yra skambinę kokie vyrai..aišku, kad bus skambinę ar kada palikę kokį pranešimą..manęs niekas nieko neklausia (nei ko, nei kur važiavau), tuoj puola į paniką (nes tų pietų 45 min. pilnai užtenka lytiniam aktui), nes gal tas gautas SMS'as irgi nebus nušlifuotas taip, kad antrai pusei tiktų kiekvienas žodis (juk rašo ir bendrauja su manimi, topdėl negali žinoti kokį įspūdį padarys mano vyrui), padaro savas išvadas (ji turbūt tikrai neištikima..juk mačiau juos), apkaltina (nesigink, retas atvejis, kada tikrinu, bet mačiau ir negalėjau susilaikyt netikrinęs), tardo (kas jis tau toks? kodėl tu jam nutarei padėti?) ir paliepia pasakyti kolegai, kad daugiau jis manęs nieko neprašytų. Žinokit, imčiau galvoti kad mano žmogus rimtai serga

Ir nežinau kiek ilgai, net labai mylėdama, galėčiau gyventi "tokiose sąlygose"

Beprotybė..kam jai taip pasiduot?
Užtat aš čia šioje temoje ir sakau, kad man toks keistas tas moterų noras žinoti "daugiau nei yra"