Kaip reaguoti į keistas sms vyro telefone?

o as pykciau, vyras tikriausiai irgi. Nu koks malonumas, kai tave tikrina, lenda i tavo asmeninius daiktus. Jei as noriu kazka parodyt pakvieciu, jei ne - negalima.

Niekada net nekilo (ir nekyla) mintis paimti ir šiaip sau pažiūrėti jo tel. SMS'us..tik šiaip, kai perskaičiau šią temą, tai pagalvojau, kaip turėtų būti man keista imt ir patyrinėt vyro telefoną, peržiūrėt visą el.pašto dėžutę, ypač laiškus nuo visokių pupulis@xxx.lt


As tai pavadinciau NAIVUMU. Vyrams labai patogu,kai jie turi " nekontroliuojancia zmona"...Slaptazodziu zinojimas dar nereiskia,kad jis negali tureti kito-vien tik savo pasto.O aplamai toks bendravimas,kai nerupi nei kuo vyras gyvena,nei kaip gyvena man primena dvi atskiras respublikas viename bute.To tikrai nedrisciau pavadinti idelia seima.Tai du zmones,gyvenantys savo atskirus gyvenimus.Nesveika,kai pavydas perdetas,bet kai jis visai neegzistuoja,tai reiskia- nera jokiu jausmu...

Žmonės yra skirtingi - vieni intravertai, jiems reikia daugiau privatumo, o ekstravertams tos intymios erdvės ribos jau ne tokios svarbios. Tarkim, aš esu net kiek padidinta ekstravertė, todėl nors ir vyras nelenda ir netikrina nei mano mobilaus, nei kompiuterio ar kitų daiktų, nesupykčiau net jei tikrintų. Na, pavyzdžiui yra mano viena draugė, ji žino mano e-mailo slaptažodį, aš jos irgi žinau. Ir net jei ji ir skaito mano laiškus, man tas nė motais. Nors nemanau, kad skaito, bet ir nėra man taip tas svarbu. Arba žinau kelių draugių, kur jos užsiregistravusios pažinčių tinklalapiuose slaptažodžius ir jos man leidžia paskaityti laiškus. Kažkaip aš tų paslapčių nelabai ir turiu, be to visada galvoju, kad tikrai patyrusio žmogaus niekuo per daug nenustebinsi. Aš pavyzdžiui visai nesmerkiu moterų, kurios landžioja į vyro daiktus, aš jas suprantu. Pati žinau visus vyro įvestus adresatus, kai gauna žinutę, paklausiu iš ko gavo ar paprašau perskaityti. O pasitikėti kuo nors 100% yra absurdiška, juk pats už save negali garantuoti 100%.

dėl to ir nereikia kišti nagų prie vyro daiktų. nes rastum, kaip įtarimus/pavydą/paranoją /fantaziją "pritempti" prie skambučių/sms/laiškų ir pan.

Dar didesnis absurdas,kai tu "pasitiki" zmogumi,o jis tuo naudojasi ir vedzioja tave uz nosies... O dazniausiai ir daro tie,kuriu zmonos "galvas guldo",kad jau kas kas,o mano vyras tai neina i kaire...

aš negaliu garantuoti, kad vyras neina į kairę (tikiuosi ). nežinau, ar man pakeliui koks trečias nepasimaišys ir ar nepasuksiu kairėn. kol kas tokių planų neturiu, bet gyvenimas ilgas.
manau, kad jei vyras pasuks kairėn, aš suprasiu be daiktų revizijos. jausmų nepaslėpsi

Prie ko čia galvos guldymas? Nu jei jau pradės eit nalievo, tai ras būdų ir paslėpt visą tą reikalą ir tokią sajungą šeima pavadint sunku Bet žaisti seklius morkas ir specialiai tikrint svetimus daiktus kaži ko ieškant - dar didesnis absurdas Čia šeima? Pareina du žmonės, įtariai žvilgteli vien į kitą, griebia už mobiliakų ir pirmyn tikrint Tai jau taip tai jau "protinga"? Nu nežinau kaip kam, ale aš nuo tokios paranojiškos mylinčios antrosios puselės bėgčiau neatsigręždama

Ne, nu nuo kada tikrinimas=domejimasis zmogumi. Niekada vyro netikrinau ir nesiruosiu tikrinti, kaip ir galvos guldyti, kad jis visada bus man istikimas. Bet nuo to ar as skaitysiu SMS, pasta ir pan. jis bus istikimesnis. Maniskis turi du meilus (abieju slaptazodzius zinau, bet ilindus buvau, kai pasake kad paskaityk, paziurek ir pan). Bet jei noretu buti neistikimas, jam ka sunku susikurti trecia dezute ir nepasakyti apie ja? Isigyti nauja kortele, tai sunku?
Nuo kada paranojiskumas yra tolygus domejimuisi, meilei? Nu niekaip nedaeina.

Deja, labai ilgai gali nieko nesuprasti. Kiek tokių atvejų būna, kai aplink visi žino, o žmona nieko net neįtaria. Būna, kad būtent tie, kurie atrodo šventuoliai, atsidavę šeimai, turi savo slaptą gyvenimą. Ir gyveni ne su realiu žmogum, o su iluzijų susikurtu įvaizdžiu.

Pritariu ir Dee-Dee, ir Ievai-Pievai, ir Mingaudei

Gal ir mano naivumas, bet mūsų šeima kaip šeima..na, šeima "be vaiduoklių" telefonuose, el.pašto dėžutėse, darbovietėse, laisvalaikio leidimo vietose ar spintose Iki idealo labai toli, nes tam idealumui pasiekti trukdo kiti dalykai, bet jei pavydas lygu meilei, tai reiškiasi vyras mane iš tos meilės galėtų ir negyvai užčiulpti, o aš vadinasi absoliučiai jo nemyliu O mylim mes vienas kitą kaip mokam, čia jau jokiu matu nepamatuosi..
Ar jis eina į kairę nežinau, bet jokiu būdu neguldau galvos..jis pas mane labai šaunus žmogus, pakankamai gražus vyras, aš irgi nežinau ar jam kokio kiaulės "šposo" neiškrėsiu, nes kartais jaučiuosi lyg velnių priėdusi

Kartais ir labiausiai patikimi žmonės nuvilia.
Dar Dekartas sakė: "Abejoji, vadinasi, mąstai". Abejonės - tai visai ne būtinai paranoja, tai realizmas.

aktuali tema, tad papasakosiu savo istoriją...

dirbu, kaip sakoma, "nemoterišką" darbą, sukuosi išskirtinai "vyrų teritorijoje",
vyrų, kurie veik visi vedę ar kaip kitaip susiporavę. darbą nuo malonumų skiriu griežtai, na, ne tiek dėl padorumo, kiek dėl gero vardo, nenoriu prilipdytų etikečių..

o situacija tokia: mano darbo laikas nenormuotas, tenka dirbti ir dieną, ir naktį, iškilus problemoms spręsti ir skambinti bendradarbiams / klijentams kad ir vidury nakties, įsivaizduokite, skambinu vakare klijentui, atsiliepia žmona , tai tenka ne tik atsakynėti į klausimus "o ko reikia?", bet kartais ir užgauliojimų pasiklausyti, o jei ir pats abonentas atsiliepia iš nemalonaus tono (kokio šiaip normaliom aplinkybėm iš žmogaus netenka girdėti) gali suprasti, kad žmona šalia, kita situacija, sėdžiu su bendradarbiais krūvoj, pliurpiam, skambina kieno nors žmona, tai manęs prašo pasedėti tyliai , bjauriasia buvo, kai viena buvo įnykusi į biurą užeidynėti "šiaip einant pro šalį kokią dešimtą vakaro", ir tas "viską suprantantis akių vartymas" mane juodai varė į neviltį, ir taip nuolat, nuolatinis "čekinimas", man prasidėjo paranoja, aš nebegalėjau normaliai dirbti, bijojau skambinti kilus reikalui, bijojau važiuoti kartu automobiliu (viena rado mano iiilgą juodą plauką ant sedynės)...

ir, žinot mielosios, atėjo diena, kai užsinorėjau IŠKRUŠTI JUOS VISUS...nebegalėjau pakęsti tos paranojos aplinkui!

o vyrai (didžioji dauguma) ėjo ir eis...ir visada ras įtikinantį paaiškinimą, kuriuo jūs tikėsite, nes norėsite tikėti!
taip kad arba gyvenkite, arba skirkites, ir nenuodykit gyvenimo nei sau, nei kitiems

reiškiu nuoširdžią pagarbą Rasmai