QUOTE(LadyMellon @ 2010 01 11, 07:12)
Su MB esu jau beveik antrus metus.Prieš 1,5 metų įvyko šioks toks incidentas - tada jau gyvenom kartu, šnekų apie vaikus ir vestuves dar nebuvo, bet vistik buvom pora, gyvenanti po vienu stogu. Ir vienąkart MB ėmė ir nublūdijo kairėn. Buvo daug ašarų ir atsiprašinėjimų, galiausiai nusprendžiau duoti antrą šansą. Iki šiol daugiau jokių Į Kairę nebuvo, bet aš niekaip negaliu pamiršti to, kas buvo. Taisyklė, kiek žinau, yra forgive AND forget - bet su tuo forget man visiškai nesiseka. Nebepasitikiu juo taip, jei kur užtrunka, iškart negeros mintys į galvą lenda, kokia nauja draugaitė mordabuke - ir man jau paranoja...Nerodau to, bet viduje visvien nereamuma.Sako "myliu", o man galvoj iškart kirba balsiukas - "ar tikrai?"...
Ar aš be reikalo paranojinuos, ar tai natūralu ir tiesiog reikia laiko?...
Ar aš be reikalo paranojinuos, ar tai natūralu ir tiesiog reikia laiko?...
Visiskai tave suprantu.. man lygiai tokia pat situacija buvo nutikusi..ir iki siol dar prisimenu kartais,ir taip pat kaip ir tu suabejoju juo jei kazkas kelia itarima..del tu abejoniu ir nepasitikejimo daznai kyla pykciai,kad ir nedideli,bet nemalonus... Sakoma,jei nuejo karta i ta kaire tai nueis ir kita karta,ir poto dar... na nezinau,reikia stiprybes ir dideles meiles bunant su tokiu zmogumi.juk ne veltui atleidome...tiesiog reikia stengtis susitaikyti su ta mintimi ir tiketis kad tai nepasikartos.. Naturalu manau tas jausmas,galbut pavadinkime ji baime buti vel iskaudintai,isduotai ir negerbiamai.. Laikas viska isgydo,galu gale manau ir vyras netinkamai pasielges kazkada ateina i prota ir supranta viska...





