Kaip pamiršti neištikimybę?

Kur ir kas cia nejuokinga? as sakau apie savo atveji.

labai jau supratinga vyra turit,

o kodel reikia pamirsti? vat sito nesuprantu...
pamirsti butu neprotinga ir pavojinga.

Kaip pamirsti? Kaip issivaduoti is tu minciu ir saves gailescio? Atrodo nera kasdienybeje nieko, kas tai primintu (mane myli, apgaube demesiu, dovanoja dovanas, kiekviena laisva minute su manimi), o mano mintys vis apie ta pati: vis analizuoju, vis prisimenu kaip kas ir kada buvo. Jau seniai nerandu jokiu nauju detaliu. Tarp tikru neistikimybes pozymiu (be prisipazinimo) jau randu ir pozymiu, kurie rode, kad jis net nesiruose su ja ka nors daugiau tureti (visa laisvalaiki leido su manimi, jai nera net vakarienes "pastates", nei ka nors padovanojes). O man vis tiek is minciu tie faktai nepasitraukia. Gal yra kokiu nors techniku: kartoti kokia mantra?

Atleisti tai galima, bet pamiršti-ne
Bent aš to nesugebėjau, tad tie santykiai žlugo
Papildyta:


Labai retai taip būna. Jums pasisekė. Paprastai vyrai negali tokių dalykų atleisti.

Va ir as to vaikisko poreikio nesuprantu. Kazkoks infantilumas, vietoj to, kad su savimi dirbti, susivokti aplinkoje, suprasti gyvenimo pamoka, atvirksciai, norima viska uzmirsti. Panasiai kaip mazi vaikai, galvoja jei uzsimerks, palys po kaldra visos bedos savaime isnyks.


Noreciau ispeti iskarto, kad rasydama si posta nejauciu jokios pagiezos. Nemanau, kad su igaliais, mastanciais zmonemis reikia siusenti, todel rasau, taip kaip vertinu situacija. Nors sis postas dedikuotas "istizelem", norincias toliau save gailetis prasyciau neskaityti. Jis parasytas daugiau mastanciom, norinciom istrukti is savigailos liuno.

Nejauciu jums uzuojautos. Zinot kodel? Ogi todel, kad jus paskendote savigailoje. Mano ir kitu zmoniu uzuojauta jus dar labiau suskistins, tapsit visiska palaida bala. Siaip, jus dabar esate bestubures, mazgotes (nieko asmeniskai) ir visa tai su jumis padare ne vyras, ne jo neistikimybe, o jus pacios, savo valia. Visu pirma jus nemylit saves, esat tingines, kurios nenori protauti t.y. vadovautis smegenimi, o ne emocijom. As nesakau, kad visi turi buti pragmatiski kaip robotai, bet pagailejot save ir uzteks, laikas imti save i rankas, DEL SAVES PACIU, SAVO LAIMES, ATEITIES.

Kas yra neistikimybe, ogi elementari SEIMOS KRIZE. Taip, taip, ne svieto pabaiga, ir ne gyvenimo galas. Taip, kaip jus gyvensite toliau viskas priklauso tik nuo jusu, net ne nuo jusu sutuoktinio. PATS ZMOGUS NESA ATSAKOMYBE UZ SAVO GYVENIMA. Nuo to, ar jus gebat kaip suauges zmogus suvokti istikusia krize, deramai ja priimti, adaptuoti, taip jus galesite ismokti gyvenimo pamoka. Suradusios "antibijotikus" igauti imuniteta, kad veliau panasi krize neistiktu jusu seima, o ir kitos, galimai naujai susiformavusi del kokiu nors veiksniu, ismokta pamoka kaip iveikti krizes, pades jusu seimai patirti mazesnes pasekmes. Skyrybos yra viena is drastisku kriziu sprendimo budu, bet nebutina tuo pasinaudoti, jei gebat ja iveikti. Kai iveiksite, gyvensit toliau iki kitos krizes, kuri bus kitokia, nes bus kiti jos sukelejai, jei ka, as nekalbu apie galima kita isdavyste. Siaip, VISUS zmones per bendra gyvenima kartu, istinka ne viena krize.

Kas yra krize. Krize, tai situacija, kuria reikia iveikti, kuri atsirado ne siaip sau, o todel kad buvo padarytos BENROS, abieju sutuoktiniu KLAIDOS. Zmogaus gyvenimas nera statiskas-rutininis, jis yra kintantis. Tai va, jei mes norime ji paversti rutina, stovincia pelke, mus istinka krizes. Nenorit kriziu, ar kad jos istiktu reciau, judekite t.y. mastykite, evoliucionuokite. O jei ji ir istinka, kas yra desninga, nes mes esame tik zmones, nes kartais aptingstam, negalim visko protu aprepti, tada jau tas krizes iveikiam, mokinames nauja gyvenimo pamoka. Krizes privalom ivekti, nes jei to nepadarysi, tos pasekmes itakos musu visa gyvenima, nuodis santikius su zmonemis. Tad stengtis reikia del SAVES.

Tad, mielosios, kai ateis suvokimas, kad TIK JUS esate savo gyvenimo valdoves.
Kad yra vaikiska noreti, jog viskas griztu i senas vezes, taptu taip kaip buve, nes tai is esmes ir atvede i seimos krize, tai gerai pamascius, sis noras yra ganetinai kvailas.
Kaip pradesite save myleti, ne tariamai, o is esmes suvoksite ka reiskia meile sau ir atrimui. Tik tada jus busite laimingos, mylimos, jausite gyvenimo pilnatve

Ne pasaulio pabaiga, bet tai gali but pasaulio pabaiga isduotajam. Na galime ir krize vadinti, nuo to lengvaiu nebus.

Del istizimo - blogiaau uz iztizima yra atbukimas ir pasidarymas ciniska protautoja.
Ne visiems tokie dalykai priimtini, aisku fiziologiniu poziuriu skirtumo nera, nei esti, nei miegot netrukdo.

Atleisti- galima, bet pamirsti - ne. Jei jau atleidai, niekada to neprikaisiok.
Manau, kad as nei atleisciau, nei pamirsciau Pasitikejimo juk neliko

O cia jau isduotojo pasirinkimas, buti asmenybe, ar mazgote, kuri vadovaujasi vien emocijom, smegenine nenaudodamas pagal paskirti, tingedamas mokytis, rasti pozityvuma is gyvenimiskos pamokos. Mes visi traumuoti, visi turejome negatyvia patirti, tik vieni luzeriai leidziasi kad traumos valdytu ju gyvenima, asmenybes ismoksta pamokas, kurios juos sustiprina, ir toliau eina budami seiminikai savo gyvenimo.

O cia jau pasirinkimas, kas kam. Tarp kitko, jusu ziniai ciniskumas, yra atvirkscioji, mazgotes medalio puse. Abu nestabilus zmones, negebantys adekvaciai vertinti situacija. (Jusu bandyma "ikasti" as pastebejau, bet ne jusu galiai mane itakoti savo pagieza, nes as valdau situacija, kiek jus galite mane itakoti, ne jus.)

Visgi asmenybe, visada stengiasi islaikyti balansa nepuldamas i krastutinumus.

Papildyta:


Tuomet kokia prasme gyventi kartu. Padekojat vienas kitam uz laimingas akimirkas, kurios buvo jusu gyvenime, ir einat kurti naujojo, sviesesnio gyvenimo su kitu.

Tuomet kokia prasme gyventi kartu. Padekojat vienas kitam uz laimingas akimirkas, kurios buvo jusu gyvenime, ir einat kurti naujojo, sviesesnio gyvenimo su kitu.


Jokios prasmes tuomet likti drauge, reikia sukti i skirtingas puses, nekankinant vienas kito.

Prasme likti drauge visada yra. Tik mirtiniems priesams nereiktu likti drauge. Bet kaip pamirsti? Ar tik nereiktu nustoti skaityti siuos puslapius?

Pastebejau keista tendencija. Angliakalbiuose forumuose zmones nekritikuoja vienas kito, nesidrabsto baisiomis pravardemis. Va as aprasiusi savo savijauta buvau isvadinta skuduru, zmones kraupo ir vadino psiche, kad as galiu taip jaustis po neistikimybes. O uzsienio forumuose radau begale baisesniu istoriju ir labai normaliu reakciju I jas. Kazi ar tai musu visuomene tokia dviveide?

Visų pirma reikia atleisti. Ne taip paprastai pasakyti - atleidžiu, o siūlau pasidomėti specialiomis atleidimo metodikomis, tai nėra taip lengva, kaip atrodo, tam reikia ne tik geros širdies - ir stiprios savivertės. O kol neatleisi, tol nepamirši, tol suksi filmus - kas, kaip, kada, kodėl