Kaip pamiršti neištikimybę?

Prasmes nera, kai zmones masto taip kaip masto aviete1977. Jei zmogus orientuotas i krizes iveikima, turi poreiki stengtis, o svarbiausia moka atleisti, suvokdamas, kad ir jis ne dievas.

Ir vel isijautimas i aukos vaidmeni - SM, bevardis nikas Moonte mane skriaudzia. Kaip jus gali nuskriausti kazkoks jums net visai nezinomas nikas? Kita vertus, jus izeide epitetai ir jusu protavimas tuo ir baigesi, kas toliau parasyta, protas buksuoja, adaptuoti informacijos negali, vel gi, kad nieko nekeisti, negalvoti tinka pasiteisinimas, kuri itakoja gailestis sau - mane izeide. Na gailekaite save, gailekite. Na ne mazgote, ne skuduras, o mimoza, peteliske, anot jusu tai keicia esme?

Siaip, jei jus atkreipet demesi, zaliom raidem yra prierasas, galejot neskaityti. Antra, visose tautose zmones vienodi, tad nereikia veidmainiauti, visi daug maz kalbam angliskai.



Beveik viskam pritariu kas parasyta, tik vienam teiginiui ne, kodel akcentuojama pamirsti. Nieko ir niekada nereikia pamirsti, gyvenimo patirtis tai musu turtas. Tiesiog atleidus, tai tampa neaktualu, tai nebeskaudina. Juk norima uzmirsti, nes skaudina.

Mane sokiruoja tie "atleidimai".
Viskas puiku, bet atleisdami be pagrindo, ar su pritemptu pagrindu "visi daro klaidu" jus save nuzeminate iki suklydusio lygio. Tai degradacija, saves trypimas. Tai ir bendro rysio degradacija, ka ir matome pasakojimuose.

Realiai sakysim gyvena pora, ir viena puse buna neistikima.
Jei galvot racionaliai, is salies, apie tolesne perspektyva, tai aiskiai matosi, kad neistikima puse jau ilgam laikui susidirbus. Ir tuo padare zala abiems.
Mes mastome apie kuo geresnes bendros padeties issaugojima. Ka pakeis atleidimas? Nieko. As net nesuprantu, ka jis reiskia. Bijau, kad jis reiskia, kad nuo siol antra puse ta padariusi, jau "Nauja norma" Bet tai juk saves nuvertinimas, nes sau ta nauja norma priskiriam.
Toliau galvojam konstruktyviai.
Iseitys tai ne sutikimas su vis prastesnemis salygomis, ir savo svajoniu laidojimas, o bandymai issaugoti vertinga, o ka neina pataisyti, tai pakeisti kazkuo atitinkamu ar net geresniu.
Va cia yra konstruktyvumas, o ne bukas atleidimas ar verkslenimai kaip man blogai.

Konkreciai:
Susidirbusi puse turi suprasti ir nuosirdziai gailetis.
Ji turi pasiulyti kazka kas turetu pakeisti prarasta vertybe. Jei jam gaila dvasiniu pastangu, tai nieko gero. Labai geras testas tai paklausti, ka galvojama apie tai, kad tai bus prikaisiojama iki gyvenimo galo. Jei kalta puse tuo piktinasi, tai reikia galvot apie skirybas. Ne esme pasitenkinime kazka edant, bet esme matant kad kaltas zmogus nemato reikalo ispirkinet kalte, ne galvoja apie iseitis, o nori deretis kaip niekr nieko, matyt jauciasi gerai - taip nieko nebus.
Abi puses turi suprasti, kad santuoka laikosi kol kas ant tos puses kuri buvo istikima.

Jei neistikimybei padejo, tikrai nepriimtinas "teisios" puses elgesys, tada i tai reikia rimtai atsizvelgti, o ne bandyt spekuliuot nesupratimu. Bet sakysim nera taip.

Gyvenimas kuri laika bus tarp nelygeverciu zmoniu ir jei tai abi puses supras tai su laiku, kaltos puses pastangos viska uztusuos, kad liks nedaug nuoskaudu.
Tai labai gerai veikia.

Visai ne jus turejau omenyje, sakydama, kad musiskiai forumai labai grubus. Musiskiai nemoka diskutuoti. Is kart etiketes.

Per sia situacija suzinojau apie save labai idomu dalyka. Turiu jegos atsilaikyti pries isorini spaudima. Isorinio pasaulio nuomone man idomi, bet sprendimus darau as. Gavau patarimu: mesk, isvyk, nesizemink. Ir ne tik is forumu, is artimuju, is draugu, is psichologu. Ne vieno nebuvo, kuris butu patares, atleisk, taisyk santykius. Man padejo moksline literatura.

Dieva zi, koks Jezuitiskas poziuris. Jus, pati esat padariusi kaildu ir kaip? Kas butu jei jus koks, nuskriaustasis per visa jusu gyvenimeli santazuotu jusu kaltes jaumsu, vien tam kad pajaustu galia, samoningai skaudinant kita. Sakysite, jei jis mane skaudina, kodel as negaliu, tuomet, koks tarp jusu skirtumas? Kuo jus geresne? Nejau manotes kad turite teise skaudinti skriaudeja, jei jus bubvote iskaudinta? O kaip morale, dora...

Siaip, tie dziungliski barteriniai mainai - dantis uz danti, labai glumina, ypac kai zmones neva gyvena ES, kur propaguojamos humaniskos vertybes, ne dziungliu istatymas.

Daug tiesos sioje teksto dalyje. Nusizengusios puses gailestis, situacijos taisymas pdeda uzmirsti ir atleisti. Vienintele silpna vieta - tai momentas, kada ta nusizengusi puse tai ima suprasti, perlipa per save ir pripazista savo kalte. Pripazinti yra TRAGISKAI sunku. Visi neistikimi vyrai pereina per DERYBU faze....Pradeti atgailauti yra dar sunkiau, nei nusikalsti. Tai neivyksta pirsto spragtelejimu. Tarp geruju bendru santyki palaikymo patariu yra: atsiprasyk, net jei tavo kalte buvo mazesne:).

Tai kad grubus, tai tiesiog nemalonu. Bet tai gali but naudinga. Sakysim pastebejau, kad UK forumuose dabar galima diskutuot ir grubiau ir tai atveria galimybes geresniam, greitesniam ir gilesniam supratimui. Po kurio laiko tikri britai mato pranasumus sugebeti kalbet be vyniojimo i vata. Aisku neprarandant sugebejimo palaikyti malonia bendravimo aplinka.

O etikeciu klijavimas tai visuomet primityvu zenklas, kai kuriose tautose vyrauja zmones kurie nesugeba nei suprasti daugiaspalvingumo, nei ivairoves. Tai jie stengiasi viska suvesti i "geras blogas" "durnas protingas".
Etikeciu klijavima reikia isguiti, gal but parodant promityvams ju vieta. Nuolaidziavimas ir kultura su tokiais neveikia.

Tenka dirbti su moterimis, pries kurias smurtaujama seimose. Todel susiduriu su psichologais. Tas psichologas, kuris jums patare mesti, yra sarlatanas. psihologai nieko nepatarineja, jie tik uzduoda klausimus, taip pastumedami, suteikdami zmogui galimybe labiau isigilinti i save pati, rasti savarankiskai savyje atsakymus, susivokti savyje, sudeliti prioritetus.

Na matot, mesti, nieko nedarant yra lengviausias budas, bet ar teisingas, cia jau vercia abejoti. Cia savos rusies gyvenimo skolos, kurios mus persekioja iki gyvenimo galo. Mes turime isgedeti, netekti, lygiai taip pat mes turime iskenteti skausma, bet lygiai taip pat mes turime ne tik jausti, bet ir padaryti isvadas, ismastyti. Kitaip yra didele tikimybe uzlipti ant to greblio is naujo.

Visada priimk sprendimus tik pati
Kai mano tėvai buvo jauni, ir man buvo tik trys metukai, tėvas nuklydo į šoną. Šeima buvo ant skyrybų slenksčio. Mama liepė pasirinkti su kuria nori likti. Papasakojo, kaip aš būdama tokia maža priėjau prie tėvo ir paėmiau jį už rankos. Aš jam buvo visas gyvenimas tuo metu, tik gal, jį užklupo sunkumo akimirka ..Niekada mama neprikaišiojo, neverkė kad buvo išduota. Ir jie iki šiol kartu
Jeigu aš būčiau apdovanota vadinamasi ragais, pas mane ir nebūtų jokių dramų, scenų. Įdomu gal būtų net pamatyti tą, kuri mane nurungė, kuria susidomėjo vyras, kuom ji geresnė už mane..
Ir aš pati žinau daug pavyzdžių, kur yra atleidziama ..

Mes visos matuojam situcija ant saves. Tai va, jei kas mane, kai as esu samoningai ir nuosirdziai pripazinusi savo nusizengima, ir viesai atsiprasiusi, neziurint i tai po to pastoviai persekiotu priekaistai. Greiciausiai, issiskirciau.

Va jums asmeniskai, patiktu visa gyvenima jaustis skolingai. Dazniausiai zmones, ilgainiui pavargsta nuo "geradariu", jie juos vengia, stengiasi atsiriboti. Lygiai taip pat zmones elgsis, kai jiems pastoviai primins, kokie jie yra nieksai.

Zinot, danziausiai nusikalte, nesvarbu koks nusikaltimas, zinoma, jei zmogus ne sociopatas, jaucia savo kalte, visada savo viduje ja pripazista, sunkiausia tai pripazinti viesai-garsiai. Kiekvienam zmogui budinga bandyti isvengti atsakomybes, tai pirminis impulsas. Atleidimui kitam reikia zymiai daugiau pastangu, o atleisti sau dar sudetingiau.

Velnia ži, kažkoks liberastinis požiūris, taip visi męs darome klaidas, deja ir už jas mokame pasekmėmis. Jei kartais jūsų brangiausias parodytu jums Einikio kablį, jus iš humanizmo pasiūlysite jam arbatos pataisyti.

O tai ES neklystanti ???

O jeigu tai vis dar skaudina prisiminus,reiskias,kad neatleidai?

Zmoniu santykiai yra labai skirtingi ir skirtingos tos neistikimybes. Daug atveju tai nematyciau jokios problemos, tose seimose istikimybe tik tuscias kaprizinis reikalavimas, nes ten nera ka isduoti. Na pamanyk, kazkur nusilengvino vyras, ten gyvenama del vertybiu kurios tolimos nuo bendrumo.

Kitur isdavusye aplamai yra norma, mastyme, pastoviai aiskinama, kad va kas butu jei geresnis/geresne papultu, viskas remiasi saviapgaule.
Na kai tai istinka tai jau aimanuojama.

Todel ir sprendimai labai ivairus, nuo pasiulymu paprasciausiai atleisti formalia pernelyg sureiksminta prazanga, iki sudetingu schemu, kad daryt, jei tikrai paliesta santuokos esminiai pagrindai.

Manau visos problemos lengviau sprendziamos pries, yra zmones kurie prie progos isduos ir to reikia laukti, o yra tokiu kurie liks istikimi net su abejotinu sutuoktiniu zinodamis, kad butu tikrai laimingi su kitu zmogumi.

"Įdomu gal būtų net pamatyti tą, kuri mane nurungė, kuria susidomėjo vyras, kuom ji geresnė už mane.."
Milijonai yra geresniu uz jus ir su amziumi ju dauges. Jei tai rungtynes, tai jus neturite jokiu galimybiu, nebent vyras yra niekam nereikalingas nevykelis, kas irgi....
Zmoniu santykiai grindziami savo pasirinkimo gerbimu, o ne vergavimu savo poreikiams