QUOTE(Medinis @ 2010 02 24, 09:10)
Argi valstybė buvo jums įsipareigojusi? Ar įstatyme buvo įrašyta, kad tol, kol <VOLPEX> sedės su vaiku namie, valstybė įsipareigoja mokėti jai tokią ir tokią pinigų sumą? Valstybė sako, kad šiuo metu ji moka tiek. Be įsipareigojimo sumą pakeisti. Sutartyse su bankais visuomet yra punktas, kad sutartis gali būti nutraukta informuojant raštu prieš 2-4 savaites. Ar jūs sudarėte su valstybe sutartį? Jūs pagimdote vaiką, o už tai valstybė jums mokės pinigus?
Manau, kad mintys apie tai, kad valstybė yra įsipareigojusi mokėti - tai visiškas moralės žlugimas. Vaikai gimdomi dėl pinigų. Iš tų, kurios paduos valstybę į teismą vaikai turėtų būti paimti, kad nebūtų žalojami. Tėvai be moralės negali auginti vaikų.
Jūs nesupratote. Labai neturiu laiko kada išdelioti savo argumentus, todėl tisiog pacituosiu, tai kas yra po ranka:
"<...>Tikslus teisės norminių aktų galiojimo ribų nustatymas yra pirminė teisinio reguliavimo sąlyga. Tai būtina, nes kiekvienas teisės norminis aktas yra tam tikru laiku išleidžiamas ir tam tikru momentu baigiasi jo galiojimas. Apibrėžtoje teritorijoje tam tikru metu realiai susiklosto visuomeninių santykių ratas, kuriam turi būti taikomos tuo metu galiojančių teisės aktų normos. Teisės norminio akto galiojimo sritis apibrėžiama trim aspektais:
1. galiojimu laike.
2. galiojimu erdvėje.
3. galiojimu asmenims.
Teoriškai ir praktiškai itin svarbus yra temporalinis teisės norminių aktų galiojimas, t.y. galiojimas laike. Temporalinis akto galiojimas nustatomas dviem momentais: įsigaliojimu ir galios netekimu.
Teisingumo principas reikalauja, kad teisės akto priėmimo momentas būtų atribotas nuo šio akto įsigaliojimo momento, todėl teisės akto įsigaliojimas, paprastai, yra siejamas su jo oficialiu paskelbimu. Šia nuostata paremtas ir įstatyme Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įtvirtintas reglamentavimas.
Pažymėtina, kad pačiuose teisės aktuose gali būti nustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.
Lex retro non agit principas yra išvedamas iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Jis taip pat siejamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, vienu iš jį sudarančių elementu teisinio saugumo reikalavimu. Taigi lex retro non agit yra konstitucinis principas, kuris kaip bendrasis teisės principas taikomas visose teisės sistemos posistemėse (teisės šakose). Reikalavimo, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, neatitinkantis reglamentavimas civilinių, administracinių ar kitų teisinių santykių srityje pažeistų teisinės valstybės principą ir būtų nekonstitucingas (priešingas Konstitucijai).[LR KT 2001-01-11 nutarimas]
Vis tik, nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Tačiau negalima pamiršti, kad Seimas nėra visiškai laisvas leisdamas įstatymus, nes įgyvendindamas teisėkūros teisę jis yra varžomas Konstitucijos, t.y. tiesiogiai joje įtvirtintų ir logiškai sistemiškai iš konstitucijos nuostatų išvedamų principų bei reikalavimo gerbti Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises. O lex retro non agit yra vienas iš teisinės valstybės principo išvedamų konstitucinių principų. Vadinasi įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą.
Taigi reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Todėl yra įtvirtinta kita taisyklė lex benignior retro agit, t.y. pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią. <...>"
/2006.12.11 , Jurgita Nikita, VšĮ VU Teisės klinika /