Bijau....

kai dar nemokėjau kažkada bijojau, bet labai labai norėjau vairuot, tai tas noras didesnis už baimę buvo. kažkaip jau kai išmokau vairuot kažkiek, tai visai ne baisu dabar tik laukiu kada pavyks egzaminą išlaikyt

nu geras! pasirodo yra bendraminciu as trys metai, kaip mokiausi teises, bet niekaip neinu laikytis egzaminu paniskai bijau, tik ko pati nezinau... dabar jau ir labai noriu, ir poreikis yra, bet... dabar jau geda pasirodyt i ta mokykla

Kiekvienas egzaminas sunkus išbandymas,o vairavimo egzaminas man buvo ypač sunkus išbandymas Ėjau pirmą kartą laikyt su mintim,kad dar čia grįšiu,gavau piktą instruktorių iš visų 5 jis pats blogiausias atrodė,jis dar užsiminė,kad kompiuteris man parinko nekokį maršrutą,neva sunkus,tačiau kojos aikštelėj nedrebėjo,mieste ženklus stebėjau,nes jis kelis kartus paklausė,maždaug kokiu greičiu galima čia važiuot ir pan.Kai grįžom prie "regitros" jis man dar paaiškino kokias 3 klaidas padariau,tačiau sėdėjau ir galvojau išlaikiau ar ne,bet ir tada ,kai parašė,kad egzaminas išlaikytas stresas dar kunkuliavo per kraštus,o jau nuotrauka,tai kaip po sunkios fizinio darbo dienos išėjo,na čia pliurpdama noriu pasakyti,kad nesvarbu,kaip būtų baisu,reikia baimę įveikt,nes vairavimo malonumas neapsakomas

As pastebejau, kad siame bailiuku vairuoti pokalbyje tokiu beveik nera , va as tai vis pergyvenu isedusi i auto . Kaip atsikratyti nereikalingos baimes . Ir ar yra tikrai bijanciu vairuoti??? Jai kazkada bijojote tai kaip tai praejo, gal is tikruju tik su laiku???

man irgi ta pati situacija- jau 6 metai teises stalciui guli, bet dabar tam atejo galas viskas- prisiverciau nugalet baime- pora kart su tevu isvaziavau pasivazinet- drasu buvo, paskui pasiimiau instruktoriu- specialiai sestadieni- kad neivarytu nereikalingos baimes nesveiki kamsciai, ir dabar jau uzsakiau masiniuka- po menesio manau leksiu i gatves na cia drasiai pasakiau- tikriausiai gavus savo transporto priemone dar pora menesiu tik po savo kvartala vazinesiu, bet jau zinosiu kad reikia, ir ner ko tai baimei imt virsu beje, man baisiau pradet vaziuot, ir nusiteikt, kad dabar eisiu vairuot, o kai jau sedi prie vairo, tai ir ta baime kazkur nutolsta nezinau kaip bus pradejus vazinet be pagalbininku, bet manau kad gerai kiek pamenu savo 5 metu senumo menka patirty- smagiau nei vienai vaziuot nebuna nieks neaiskina, nieks nepriziuri, visa atsakomybe ir susikaupimas nuo pacios priklauso

as pati tai teises tik rugpjuti issilaikiau, o masiniuka tai kaledu senis padovanojo, o uz vairo tai tik pries menesi sedau , tai gal jei dazniau vairuosiu praeis ? Gal ir bijau, kad retai vazineju???

Sveikos merginos...

Nu ka, mano teises irgi 5 metus stalciui pragulejo... Bet viena diena (jau buvau nusipirkusi masina) atsikeliau 5 valanda ryto ir isrukau i darba, nors dirbu nuo 8 val. Jau tik atvaziavus i darba, kirbejo mintis galvoje, kaip as parvaziuosiu namo. Pries 17 val ir vidurius jau sukt pradejo. Bet nieko, neskubedama, atsargiai ir parvaziavau ir labai savim didziavausi (vyras taip pat) Kita ryta irgi labai anksti isvaziavau ir taip visa savaite. Po to jau vis veliau ir veliau keliausi. Na o dabar jau be masinos neisivaizduoju savo gyvenimo.

Taip kad, visom patariu nusiraminti, paimti save i rankas ir vaziuoti. Bent mano noras vairuoti buvo tikrai didesnis uz baime.... PIRMYN!

as irgi tokia pasidariau, kai kart neislaikiau vairavimo, parkavimo tiksliau, net neteko i gatve isvaziuoti

Mano pusseserė irgi raugino teises stalčiuj, maždaug septynerius metus... Nuo išlaikymo buvo papuolus į porą avarijų (ačiū Dievui, nelabai didelių), bet to užteko, kad žmogus pradėtų panikuot vien galvodama apie vairavimą, jau irgi norėjo ir pas psichologus eit, ir pan., nes galvojo, kad niekad ramia širdim neišdrįs sėst už vairo. Kol galų gale praeitą vasarą jai specialiai padovanojo mašiną, o tada jau nori nenori reikia pradėt Aišku, noras turi būti didesnis už baimę, tik taip gali save nugalėt.
Pusseserė vėl pradėjo faktiškai nuo nulio, juk per tiek laiko ir taisyklės, ir važiavimas tikrai pasimiršta. Bet pirmiems kartams ji susitarė su instruktorium dėl pamokos su jo mašina, paskui - dėl kelių pamokų ant savo naujos mašinos. Ir va taip, po truputuką... Pirmus kokius tris mėnesius važinėjo tik kaimo keliukais (nors čia dažnai tik savęs apgaudinėjimas, ten tokių veikėjų erelių pasitaiko, kad neduok Dieve, o kur dar žvyras ar kitokia prasta danga....), paskui po truputuką miesto gatvėm naktim, per paprastesnes sankryžas, kur mažesnė tikimybė užgest. Matyt, atsakymas yra kuo daugiau važinėt Iš pradžių su ramiu, patikimu žmogum (dažnai instruktorius vis tik geriau už šeimos narį/vyrą - bent kiek pastebėjau, jiem dažnai kantrybės trūksta), o paskui vienai, kad galėtum savarankiškai įvertint situaciją kely ir priimt sprendimus (nes kai kažkas pašonėj tau viską pasako, ka daryt, paskui būna, kad viena pati nebežinai, kas kur).
Sėkmės, baimės tikrai įveikiamos... Sunkiausias etapas - teisių gavimas - jau praeity Dabar belieka mėgautis vairavimo teikiamu malonumu (o taip juk yra iš tikrųjų). Ir nepamirškit - jei išlaikėt teises, vadinas, buvot pasiruošusios važinėti savarankiškai - reiškia, sugebat Todėl pirmyn

Aš teises jau 11 metų turiu. Prieš gerus 6 metus padariau avariją: sudaužiau gal tiksliau suvarčiau savo auto, o pačiai tik žandikaulis įskilo... Po avarijos bijojau sėst už vairo, įsidrąsinau gal po metų. Dabar važinėju ramiai ir pakankamai drąsiai, tik jaučiu baimę važiuoti su kitais kartais ir dabar jaučiu. Nekenčiu sėdėt gale, nebent su savo vyru važiuočiau Ir dar pastebėjau, kad nemėgstu mažų mašinų: tarška, barška

mano lygiai ta pati situacija. įtikinėju save, kad aš ne blondinė, kad sugebėsiu, kad reikia. beveik įtikėjau

Nu ir saunuoles panos . Labiau reik savimi pasitiketi ir viskas bus ciki . As irgi pasistengsiu