Kaip as BIJOJAU

Išsilaikiau teises ir padejau 8 metams saugiai i lentyna

paniska baime, net salia sedin pildavo prakaitas ( na turiu pamineti, kad mane veziojo "keliu chuliganas"
O va dabar pasakysiu kaip nugalejau - o gi gavau "
spyri i uodega" is gyvenimo... Likau be vyro, nebeissiverciau viena su tasem, pirkiniais, vaikais.... ir nusipirkau masina - nė nemokedama vairuoti ( paprasiau zmogaus , kad nupirktu ir man i garaza ivarytu
Va atsikeliu ryte kol dar miestas tuscias ir tirtedama is tos pacios baimes sedau vaziuoti. Ir taip kas ryta - tuo paciu keliu, kol masinu nera - kas kad valanda anksciau i darba nuvaziuodavau

O į tolimesne kelione tai aplamai 5 ryto susikelusi vaikus isvairavau, kad tusti keliai butu

Va taip , po truputi po truputi

O dabar

tik saves klausiu " kvaisa, kur gi seniau buvau"

Koks palengvinimas, koks patogumas
taip kad seskit uz vairo su visa ta savo baime ir pirmyn
beje, geriausia, kad vaziuotumete KASDIEN, o ne ten karta i savaite, ar dar reciau. Ir VIENOS - kad ten koks vyras salia neprikaisiotu, kad kas ne taip. Oi kiek kliurku pridarydavau

ir dabar dar ju buna

bet kai salia nieks nebamba, tai ir nesinervuoji
Kokia analogiska situacija.
Tik mano vyras niekur nedingo.