Bijau....

visas baimes ir jaudulius issklaido nuolatine praktika..kuo daugiau per diena zaidi su savo masina, isnaudoji kiekviena nepatogia situacija tam, kad pasimokyti..tuo labiau imi jausti atstumus ir parkuotis bet kokiu budu darosi ne problema..

o automatine pavaru deze...hmm..dar nesijauchiu tiek atsivairavusia ir persivalgiusia vairavimo malonumo, kad pasmerkchiau save nuobodziavimui uz vairo ir praraschiau galimybe tobuleti..kaifas juk tame, kad zinai menkiausia savo masinos galimybe..ir jauti ja kaip pats save...

Va čia tai gryna tiesa. Ne pati nebūčiau taip taikliai apibūdinus savo važiavimo. Tik į vairavimą nespjaunu.

na as islaikes teises pries 2 menesius ir savaite.
Ka galiu pasakyti, per ta laika, kiekviena diena Kaune vazineju, ir piko valandomis.

Pati pirma karta su teisems isedau i amera tino masina, na pajudejau ten prie elektrenu gatve iki garazu ant 40 , na poto kita diena apie 7 ryte jau nuo namu zalekalnio nuvairavau iki kauno mariu, na taip purmas vaziavimas buvo toks, jog koja truputi drebejo ant sankabos, bet taip sau lengvai vaziavau ir stengiaus atidziai ziureti, kaip keista butu, bet neuzgesau ant sankryzu, spaudziau daugiau gaza ir tiek, pradzioj bijojau kalneliu didesniu jog masina nevaziuotu atgal, bet poto prisiminiau kaip mokino instruktorius, jog reikia iki tam tikros vietos atleist sankaba ir poto atleido stabdi tiesiog ir masina rieda i prieki tik..

na trecia diena jau vaziavau i miska ( su pusbroliu) iki alytaus misku, ten miske pavazinejau, na poto ryztingai i greitkeli ivaziavau ir 20 kokia kilu pavaziavau, poto as tik vaziavau kaune jau nuo aleksoto iki pat namu.
Dar kita diena teko vaziuoti per pika i miesta, na vaziavau ramiai stengiausi ir tiek..., supratau jog jei iveiksiu toki pika masinu ir salygas( lietus..) jau busiu tai patyrus, antra kart gi jau nebaisu kai 1. Na ir poto vis is ryto vazinedavau iki tu kauno mariu, ir visados tekdavo per pika vazineti, tai i maximas, akropolius, megas. Kiekviena miela diena. Ir net nepajuciau kaip, gal ta vakara kaip po keliu savaiciu is palemono grizes vakare tamsu buvo, idealiai prvaziavau. Pastebejau jog nera ko jau ir bijot, vaziuoju daznai, nebuvo avaringu situaciju. Tada jau vazineti pradejau ant 50, ir visur kur galima max, dar kiemuose pro tarpus mazus kaip tycia tekdavo vazineti, tai vos vos pralindavau.

O va dabar jau neisivaizduoju kaip gali buti baime man, jos nera niekada dabar, tik malonumas likes, vis noriu mieste paciame centre kur prasivazineti, bet jau kauna visa pravaziaves, kiek jau atsibode jog nera kur dar itemptai pavaziuot, o gal ir nebutu jau niekur ? dabar net laikau vairau sau atsipalaidaves, kalbedamas su zmonemis, ziuredamas vaizus pro langus,( ta rasme pastatus, gamta) ir sau ramiai jungineju pavaras, nera strioko jog uzges sankryzuose, netgi pirmas startuotu sankryzuose, o kiti po 5 sekundziu net. Ir toks vaizdas jog as vairuoju kokia kelis metus.

Geriausias budas ismokti vazineti yra kiekviena diena. Jeigu pavaziuoji normaliai tiesiai, neuzgesti, tai kuo greiciau ir dazniau vazineti reikia piko metu, nes kuo sunkiau bus, tuo poto lengviau bus, gi visur yra sviesaforai, tik juostas reik ziureti. Toks butu patarimas

paskaičius patarimus, taip ir norisi atsikratyti mechaninės( o gal sankaba mano per kieta, nes vos išlaikau). Dar vienas minusas -važiavimas mieste, nes jame nuolatinės kliūtys, šviesaforai, tik isibegeji ir jau stabdai, cia ne vaziavimas o kančia, jokio malonumo dar nespejau pajusti.

Kai priprasi,nebejausi jokio diskomforto,viskas automatiskai junginesis,tik vazinet daugiau reikia
O as vakar labai sankabos pasigedau,slidu buvo,o su automatu labai baisu kai slidu...Pradedu stabdyt ir tose vietose kur slidu koja beviltiskai iesko sankabos...

Bijančioms vairuoti patarčiau lėkt į trasą nuo kokios 10 valandos vakaro. Tada eismas daug ramesnis, nereikės baidytis kitų mašinų, daugiau dėmesio skirti pajausti mašiną, susidraugauti su keliu, su laiku - pasijusti pilnateisiu eismo dalyviu.

Visoms pradedancioms linkiu nugaleti baime ir daug vazineti su laiku baime dingsta, o ji kaip dingsta atsiranda malonumas vairuoti.Kazkada ir man taip buvo, bet viskas isnyko dabar jauciu malonuma vairuodama galeciau nuvaziuoti tukstancius kilometru nors kartais buna situaciju avariniu ta prasme, kad ir man sirdele sudreba ir gan smarkiai. SEKMES visoms.

Aš irgi bijau, nors jau 2,5 metų vairuoju. Atėjo žiemą, bijau įklimpt kur nors. Tik vasarą drąsiai važinėju Pradžioj net miegojau blogai, atsibudus visus maršrutus apmąstydavau, kad nebūtų įkalnių, nuokalnių, daug šviesoforų Dabar aišku juokinga atrodo, bet tada net į auto nenorėdavu sėst

bijau vairuoti ziema, kai blogas kelias, neturiu patirkties visai tokiais keliais, bet po truputi pratinuosi, vaziuot vis tiek reik, niekur nedingsi

oi aš irgi paniškai vairuot bijojau, o vakar pasiemiau vieną papildomą pamoką su automatine pavarų dėže. Grįžau baisiai laiminga, ir nesulaukiu kada vėl galėsiu vairuot! Dingo baimės..na, tk liko baimė ryt eit į Regitrą, nes kažin ar su viena papildoma pamoka daug šansų išlaikyt
Tikiuos bus mano diena!

Aš ir bijojau vairuoti žiemą, tačiau taip gavosi, kad šiemet mano pirmoji rimtesnė žiema, kadangi jau turiu savo mašiną ir galiu raliuoti kiek norisi, bet susilaužiau dešinę ranką. Nu galvoju viso gero, bet ne. Negaliu praleist tokios progos, tai važinėju beveik kasdien, pavaras junginėju jei reikia su kaire, visai neblogai sekasi. Pas mus gatvės kaip čiuožyklos, sniego daug, bet nebaisu užklimpti, varau visur kiaurai nes nuo to man tik geriau, lavinasi įgūdžiai, ateina per laiką patirtis. Savo kailiu patyriau ką reiškia slysti skersai kelio, išmokau suvaldyti mašiną esant tokiai situacijai, geriau jaučiu automobilį, perpratau stabdymo ypatumus slidžiame kelyje, žodžiu kiekviena diena kaip pamoka ir baimės nebėra kaip anksčiau, žiema nebebaisi. Geriau važiuoju ir bandau, nei sėdžiu namuose ir bijau. Nesu profė, bet jau tvirčiau jaučiuos už vairo žiemą. Linkiu visoms to paties, nebijoti sėsti už vairo

As tai galvoju, kad geriau nevazineti, jei bijai.
Nes kai i gatves isvaziuoja tokie bijantys ir prasideda nelaimes..