Kai liūdna... Norisi verkti ir visą liūdesį išverkti... Kartais klausau liūdnos muzikos, ir muziką susieju su savimi. O kartais noriu apsikabinti mylimą žmogų ir daugiau jo niekada nepaleisti.
Man patinka liūdėti. 
Užsileidžiu lėtą dainą ir verkiu kol ašarų nebėr, iškart geriau pasidaro. 
Užsileidžiu lėtą dainą ir verkiu kol ašarų nebėr, iškart geriau pasidaro.
Kai man liudna, as liudziu.
Verkiu, jei esu viena...jei tarp zmoniu, uzsisklendziu
Kai man liūdna, tai aš arba vaikštau nosį nukabinusi, giliai susimąsčiusi ir su niekuo nešneku. Arba klausau liūdnos muzikos ir taip save dar labiau skandinu liūdesyje.
Verkiu tik po smarkių pykčių. Nors, būna ir liūdint nubraukiu ašarą kitą. Bet to nepavadinčiau verkimu.
Žodžiu, kai man liūdna, tai liūdna, o kai linksma, tai linksma ir tuomet dar noriu, kad būtų linksmiau.
Verkiu tik po smarkių pykčių. Nors, būna ir liūdint nubraukiu ašarą kitą. Bet to nepavadinčiau verkimu.
Žodžiu, kai man liūdna, tai liūdna, o kai linksma, tai linksma ir tuomet dar noriu, kad būtų linksmiau.
Kai man liūdna,aš stengiuosiu klausytis muzikos,ir,stengiuosiu
ką nors tvarkytis.Surandu,daiktelius ,kurie sukelia gerus prisiminimus ir tuomet dingsta liūdesys.
Antras,būdas žiūriu atostogų-kelionių nuotraukas.
Jos taip pat sukelia gerą nuotaiką.
Reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.
ką nors tvarkytis.Surandu,daiktelius ,kurie sukelia gerus prisiminimus ir tuomet dingsta liūdesys.
Antras,būdas žiūriu atostogų-kelionių nuotraukas.
Jos taip pat sukelia gerą nuotaiką.
Reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.
Priklausomai nuo liūdesio stiprumo ir "kilmės" renkuosi būdus liūdesiui sumažinti. Jei nėra jokios priežasties, liūdna ir tiek, tada visą dieną praguliu lovoj, tada to liūdesio jau ojojoj kiek būna, kad kitą dieną net pagalvot apie jį nesinori 
Jei liūdesys labai stiprus tada verkiu tol kol jo nebelieka. Visais kitais liūdėjimo atvejais: klausau muzikos, bet tik LINKSMOS, žiūriu savo mėgstamiausius filmus, pasidažau arba pasipuošiu (ir visai nesvarbu, kad net neketinu nosies į lauką kišti), skaitinėju įvairias mintis, kuriose randu sau įkvėpimo
Jei liūdesys labai stiprus tada verkiu tol kol jo nebelieka. Visais kitais liūdėjimo atvejais: klausau muzikos, bet tik LINKSMOS, žiūriu savo mėgstamiausius filmus, pasidažau arba pasipuošiu (ir visai nesvarbu, kad net neketinu nosies į lauką kišti), skaitinėju įvairias mintis, kuriose randu sau įkvėpimo
Anksčiau rasdavau įvairių priemonių liūdesiui išvaikyt... Piešiau, judėjau, kai apimdavo depresija, galėdavau bukai po dvidešimt kilometrų nueit nepavargdama, kol galva prašviesėdavo.. Dabar nebegaliu leist sau tokios prabangos, nuo ne nuo manęs priklausančių aplinkybių. Dabar ieškau kompe ar telike labiau už save nelaimingų žmonių... Ir dėl jų nelaimių paverkiu... Dėl savų negaliu, stovi kažkoks gumulas gerklėj, atrodo, skauda viskas viduje, o verkt neišeina... Tai verkiu dėl badaujančių vaikų, karų... Ir palengvėja... 
Ir nepatariu niekam skausmo vidinio malšint net nedidelėm alkoholio dozėm... Lengviausias būdas tapt alkoholiku, žinau iš patirties...
Ir nepatariu niekam skausmo vidinio malšint net nedidelėm alkoholio dozėm... Lengviausias būdas tapt alkoholiku, žinau iš patirties...
QUOTE(*Hrista* @ 2009 08 20, 18:41)
Man patinka liūdėti. Užsileidžiu lėtą dainą ir verkiu kol ašarų nebėr, iškart geriau pasidaro.
Užsileidžiu lėtą dainą ir verkiu kol ašarų nebėr, iškart geriau pasidaro. 
