Niu vat, merginos. Tik pasigyriau, kad broliui geriau, o pati šiandien ligoninėje atsidūriau

. Einam su dukryte iš dailės studijos, tamsu, šaligatviai neapšviesti. O vidury kelio duobė, tai kai variau su operuota koja, tai taip ir susileidau. Galvojau, lūžo, arba geležai išlakstė. Skausmas nerealus, vaikas persigandęs,o aš beveik guliu ant to asfalto. Skambinu broliui, kad atvarytų paimt mūsų, namo jau aiškiai matau, kad negryšiu. O tas su mergom plepa, raiša sesė nerūpi. Gerai, kad MB tuo metu darbą baigė, bet kol iš Naujosios Vilnios iki Pilaitės atvarė, aš jau galvojau greitąją kviestis. Kažkoks senukas padėjo nušlubuot iki stotelės, sėdžiu ir verkiu. Lazdynuose padarė nuotraukas, lūžių nėra, bet raiščių patempimas. Biuletenis iki pirmadienio, 2 paras gulėt su ledais. Vaiką išleidžiu į Šventąją, nors MB norėjo, kad ji liktų ir man bent vandens paduotų, ar kokių makaronų pravirtų. Bet išprašiau, kad vežtusi. Lieku su 2 katinais ir net nepasikelianti iš lovos. Nu bet gal nemirsiu iki šeštadienio. Beja, mano mergytę mokytoja nori į matematikos olimpiadą siųst

. Jei kas, kompą lovoj turiu, telefonas yra, kviesiu jus, kad ligonį paslaugytumėt