pries kelis menesius taip pat turejau priimti sprendima, kuris buvo, tikriausiai, svarbiausias mano gyvenime. neplanuotai, visiskai neplanuotai pastojau... (apsauga buvo, bet niekas neapsaugo 100% tik susilaikymas...)
studijuoju 3 kurse, kai gims vaikelis, busiu 4 (dar liks 3)... buvo dilema mokslai ar vaikas...
aisku, is pirmo zvilgsnio jums gali pasirodyti, kad mokslai pries vaika nieko verti. bet, kai tavo tevai gyvena tam, kad dukra gautu issilavinima ir visakeriopai man stengesi suteikti salygas mokslams visa gyvenima (nes ju tevai negalejo jiems to suteikti), nesinori ju nuvilti. be to, pati mokaus vien su ta mintim, kad tureciau stabilu darba ir kad vaikai nejaustu nepritekliaus.
jei gimdysiu - vaikas augs butent tokioje seimoje, skaiciuosime centus ir sirdis verks, kai mazylis nores ledu ar ciulpinuko.
teveliui paskutinis kursas ir tik ponas D tezino, ar susiras darba ir sugebes islaikyti seima...
kadangi mylim vienas kita ir bijojom, kad abortas mus gali isskirti, nusprendem gimdyt. (vaikeli planavom po 2-4 metu) tikiuosi, kad tie 2-4 metai nieko nepakeis, tikiuosi, kad nereikes imti akademiniu, pades tevai, kad tik galetume greiciau atsistoti ant koju, tikiuosi, kad vaikelis bus sveikas (juk pradzioje jo nenoprejome, maza, kas ten gali ivykt).
dabar negaliu objektyviai mastyti ta kryptim "kas butu jeigu butu", taciau manau, jei tevelis butu ne mano mylimas zmogus, nutraukciau nestuma...
moralas jaunimui galbut butu toks - neturek artimu santykiu su nemylimu... vis tiek, meileje daug lengviau priimti teisingus sprendimus ir pasirinkus ji sugebeti issikapstyti is sunkios padeties.