del to kad imi vaika nieko jam nejausdama ir yra adaptacija. As pirmas tris savaites sunkei prisimenu nes man taip buvo blogai, kad sunku ir apsakyti.
Kazkaip pas mus nelebai rasoma apie adaptacija tevu,bet pas rusus tai viena pagrindiniu temu. Gere ten moterikes ir nervus raminanciu vaistuku ir dar daug ka daro kad tik greiciau praeitu adaptacija.
QUOTE(ZAIKA2 @ 2010 10 17, 21:03)
del to kad imi vaika nieko jam nejausdama ir yra adaptacija. As pirmas tris savaites sunkei prisimenu nes man taip buvo blogai, kad sunku ir apsakyti.
Kazkaip pas mus nelebai rasoma apie adaptacija tevu,bet pas rusus tai viena pagrindiniu temu. Gere ten moterikes ir nervus raminanciu vaistuku ir dar daug ka daro kad tik greiciau praeitu adaptacija.
Kazkaip pas mus nelebai rasoma apie adaptacija tevu,bet pas rusus tai viena pagrindiniu temu. Gere ten moterikes ir nervus raminanciu vaistuku ir dar daug ka daro kad tik greiciau praeitu adaptacija.
pas mus kursuose akcentavo - ir tėvų adaptaciją, ir tėvų netektis, įvaikinus vaikus. pvz. - netekti ramus miego ir didelės dalies laisvalaikio.
kai kam atrodo smulkmė, bet pas mus buvo 3 vienišos moterys. o vaikas su prieraišumo sutrikimo sindromu - nepalieka nei minutės laisvos sau tik neperspėjo, kad tos reakcijos gali būti aštrios - ir vaikų, ir tėvų... vien prisiminus isterijas (teisingiau nervines iškrovas kas trečia diena ) brrr, net nupurto.
Na as irgi praejau prade programa bet ten apie tevu adaptacija tikrai nekalbejo buvo kalbama apie vaiko adaptacija (bet ir tai nepasakojo kaip ji pasireiske maziems vaikams), apie tevus gal pora zodziu. Bet as buvau skaiciusi rusu saitus ir zinojau tai ,bet tikrai sunku isivaizduoti kad tai bus taip blogai.
Gerai kad maniske net nevaisciojo tai nesiaube buto ir nesiunte ant triju raidziu kaip tai buna su paaugusiais vaikais, su tokiu vaiku buciau nuprotejusi.
Gerai kad maniske net nevaisciojo tai nesiaube buto ir nesiunte ant triju raidziu kaip tai buna su paaugusiais vaikais, su tokiu vaiku buciau nuprotejusi.
ne, manoji nesiųsdavo. ji tiesiog išvadino pinda ir su šypsena lūpose švebeldžiuodavo 'aš tave užmušiu" 
O mano atveju adaptacija praėjo labai greitai ir vienu ir kitu atveju. Nebuvo ten mėnesiais trūkusių isterijų, verkimų ar pan. Dukrytė tik pora naktelių verkė, tur būt kol suprato kur randasi, o sūnelis kažkaip iš kart tą patį vakarą miegojo ramiai savo naujoje lovytėje. Kažkaip viskas praėjo be kažkokių isterijų 
Grįžom. Matėm vaikelį. Ko tai labai sunku ant dūšios dabar, tik reikia susigaudyt dėl ko. Gal jau prasideda adaptacija. Įdomiausia, kad panašiai jį ir įsivaizdavau.
Pamačiau ir palengvėjo. Labai bijojau to pirmo momento.
Vaikas tikrai mielas, atrodo, kad pakankamai normaliai išsivystęs pagal amžių.
Žinot jaučiuosi kaip šlapiu maišu trenkta, nebesuprantu savęs, savo reakcijų. Mane labiausiai neramina tai, kad nepajutau jam kažkokių stipresnių jausmų. Gera, prisiminus, ir tik tiek. Gal tai normalu? Bet kai pamatėm su vyru, pasižiūrėjom vienas į kitą ir nusišypsojom. O kai pradėjom apie jį kalbėti, tai jau tik po to pagavom save, kad nekalbam patiko, nepatiko, bet kalbam apie tai, kur reikės lovelę statyt, kur ką pirkt. Sprendimas atėjo atrodo lengvai, kaip savaime suprantama, kad taip turi būti
Pamačiau ir palengvėjo. Labai bijojau to pirmo momento.
Vaikas tikrai mielas, atrodo, kad pakankamai normaliai išsivystęs pagal amžių.
Žinot jaučiuosi kaip šlapiu maišu trenkta, nebesuprantu savęs, savo reakcijų. Mane labiausiai neramina tai, kad nepajutau jam kažkokių stipresnių jausmų. Gera, prisiminus, ir tik tiek. Gal tai normalu? Bet kai pamatėm su vyru, pasižiūrėjom vienas į kitą ir nusišypsojom. O kai pradėjom apie jį kalbėti, tai jau tik po to pagavom save, kad nekalbam patiko, nepatiko, bet kalbam apie tai, kur reikės lovelę statyt, kur ką pirkt. Sprendimas atėjo atrodo lengvai, kaip savaime suprantama, kad taip turi būti
Mieloji,juk tikrai ne visi tėvai iš pirmo žvilgsnio pamilsta net savo biologinius vaikus.Reikia priprast,pagyvent kartu,o paskui jau jokia jėga neatplėš vienų nuo kitų
Viskas bus gerai,pamatysi
Viskas bus gerai,pamatysi
QUOTE(rutikė @ 2010 10 18, 19:03)
Grįžom. Matėm vaikelį. Ko tai labai sunku ant dūšios dabar, tik reikia susigaudyt dėl ko. Gal jau prasideda adaptacija. Įdomiausia, kad panašiai jį ir įsivaizdavau.
Pamačiau ir palengvėjo. Labai bijojau to pirmo momento.
Vaikas tikrai mielas, atrodo, kad pakankamai normaliai išsivystęs pagal amžių.
Žinot jaučiuosi kaip šlapiu maišu trenkta, nebesuprantu savęs, savo reakcijų. Mane labiausiai neramina tai, kad nepajutau jam kažkokių stipresnių jausmų. Gera, prisiminus, ir tik tiek. Gal tai normalu? Bet kai pamatėm su vyru, pasižiūrėjom vienas į kitą ir nusišypsojom. O kai pradėjom apie jį kalbėti, tai jau tik po to pagavom save, kad nekalbam patiko, nepatiko, bet kalbam apie tai, kur reikės lovelę statyt, kur ką pirkt. Sprendimas atėjo atrodo lengvai, kaip savaime suprantama, kad taip turi būti
Pamačiau ir palengvėjo. Labai bijojau to pirmo momento.
Vaikas tikrai mielas, atrodo, kad pakankamai normaliai išsivystęs pagal amžių.
Žinot jaučiuosi kaip šlapiu maišu trenkta, nebesuprantu savęs, savo reakcijų. Mane labiausiai neramina tai, kad nepajutau jam kažkokių stipresnių jausmų. Gera, prisiminus, ir tik tiek. Gal tai normalu? Bet kai pamatėm su vyru, pasižiūrėjom vienas į kitą ir nusišypsojom. O kai pradėjom apie jį kalbėti, tai jau tik po to pagavom save, kad nekalbam patiko, nepatiko, bet kalbam apie tai, kur reikės lovelę statyt, kur ką pirkt. Sprendimas atėjo atrodo lengvai, kaip savaime suprantama, kad taip turi būti
Labai džiugu,kad širdyse po truputėlį ateina ramybė. Tik nelaukit ilgai, pasiimkit tą angeliuką namo,ilgai nelaukit. Mes su vyru tą pačią dieną kai tik pamatėm dukrytę apsisprendėm (o kaip kitaip galėjo ir būti|?). Tas mažas angeliukas taip stipriai įsikabino į kaklą, kad nebuvo jokių abejonių. mes gal po kokių trijų kartų lankymo parašėm prašymą pasiimti dukrytę namo. kam ją kankinti ir patiems kankintis. pasirašėm popierėlius, kad atsakom už jos gyvybę ir NAMO. O po to pradėjom tvarkyti įvaikinimo dokumentus. Kaip jau ir minėjom, vaikelis iki teismo pas mus gyveno apie pusę metų. per tą laiką nes pažinom vieni kitus, išmokom įvairių gudrybių, t.t. ir gerti iš puodelio, nors mažylei buvo jau 1,5 metukų. Kadangi jos broliuko, kuriam tuo metu buvo tik trys mėnesiai dar nebuvo sutvarkyti dokumentai, tai męs jį lankėm beveik visus metus ir kai tik susitvarkė visi formalumai, taip pat parsivežėm namo. Vaikelių nesirinkom, ką pasiūlė, tuos ir priėmėm. Dabar atrodo kitų vaikų ir būti negalėjo.
Linkiu ramybės, drąsos. Viskas bus gerai, svarbiausia tuo tikėti.
QUOTE(rutikė @ 2010 10 18, 20:03)
Grįžom. Matėm vaikelį. Ko tai labai sunku ant dūšios dabar, tik reikia susigaudyt dėl ko. Gal jau prasideda adaptacija. Įdomiausia, kad panašiai jį ir įsivaizdavau.
Pamačiau ir palengvėjo. Labai bijojau to pirmo momento.
Vaikas tikrai mielas, atrodo, kad pakankamai normaliai išsivystęs pagal amžių.
Žinot jaučiuosi kaip šlapiu maišu trenkta, nebesuprantu savęs, savo reakcijų. Mane labiausiai neramina tai, kad nepajutau jam kažkokių stipresnių jausmų. Gera, prisiminus, ir tik tiek. Gal tai normalu? Bet kai pamatėm su vyru, pasižiūrėjom vienas į kitą ir nusišypsojom. O kai pradėjom apie jį kalbėti, tai jau tik po to pagavom save, kad nekalbam patiko, nepatiko, bet kalbam apie tai, kur reikės lovelę statyt, kur ką pirkt. Sprendimas atėjo atrodo lengvai, kaip savaime suprantama, kad taip turi būti
Pamačiau ir palengvėjo. Labai bijojau to pirmo momento.
Vaikas tikrai mielas, atrodo, kad pakankamai normaliai išsivystęs pagal amžių.
Žinot jaučiuosi kaip šlapiu maišu trenkta, nebesuprantu savęs, savo reakcijų. Mane labiausiai neramina tai, kad nepajutau jam kažkokių stipresnių jausmų. Gera, prisiminus, ir tik tiek. Gal tai normalu? Bet kai pamatėm su vyru, pasižiūrėjom vienas į kitą ir nusišypsojom. O kai pradėjom apie jį kalbėti, tai jau tik po to pagavom save, kad nekalbam patiko, nepatiko, bet kalbam apie tai, kur reikės lovelę statyt, kur ką pirkt. Sprendimas atėjo atrodo lengvai, kaip savaime suprantama, kad taip turi būti
Viskas ateis su laiku- visos emocijos, jausmas vaikučiui, tada kai aprims viskas viduje. Juk būsima mama, nešiodama mažylį, pratinasi palengva prie tos minties, o čia viskas įvyksta labai greitai, nebepadeda nei išankstinis nusiteikimas, kad bet kada gali tapti tėvais
Gera skaityti, kad viskas susidėliojo tarsi savaime. Laimės jums
Sveikos.
Ką reikia rašyti prašyme į punktą "vaiko socialinė padėtis"
?
Ką reikia rašyti prašyme į punktą "vaiko socialinė padėtis"
?
QUOTE(=== @ 2010 10 18, 11:26)
O mano atveju adaptacija praėjo labai greitai ir vienu ir kitu atveju. Nebuvo ten mėnesiais trūkusių isterijų, verkimų ar pan.
QUOTE(=== @ 2010 10 18, 19:59)
nors mažylei buvo jau 1,5 metukų.
yra skirtumas, mažas mažutėlis, tarp 1,5 metų vaikiuko, ir 4,5 metų
socialiniai įgūdžiai, turėtas bendravimas et ctr. QUOTE(ZAIKA2 @ 2010 10 17, 22:03)
del to kad imi vaika nieko jam nejausdama ir yra adaptacija. As pirmas tris savaites sunkei prisimenu nes man taip buvo blogai, kad sunku ir apsakyti.
Kazkaip pas mus nelebai rasoma apie adaptacija tevu,bet pas rusus tai viena pagrindiniu temu. Gere ten moterikes ir nervus raminanciu vaistuku ir dar daug ka daro kad tik greiciau praeitu adaptacija.
Kazkaip pas mus nelebai rasoma apie adaptacija tevu,bet pas rusus tai viena pagrindiniu temu. Gere ten moterikes ir nervus raminanciu vaistuku ir dar daug ka daro kad tik greiciau praeitu adaptacija.
gal galetumete ikelti nuoroda i tuos rusu forumus?
