Merginos, va skaitau jūsų diskusiją apie ėjimą-nėjimą pas psichologus, ir norėčiau pasidalinti savo patirtimi. Aš nuėjau, į poliklinikos psichikos centrą. Pirmi kažkeli kartai nemokami, paskui reikia mokėti, bet tikrai nedaug, už kartą net 20 Lt nesiekia. Man buvo labai gėda, kad aš negaliu pastoti, jaučiausi nepilnavertė moterų kompanijoje ir šiaip, tarp aplinkinių. Kaip ir visos turbūt, patyriau daugybę klausimų, komentarų dėl to, kad neturiu vaikų. Pamenu, per berods trečio nepavykusio IUI darbe bendraamžės klausinėjo, NEGI nenoriu vaikų po tiek metų santuokos???? Taigi ko laukiu, o po to tai galiu ir nepastot!! O aš stoviu, ką tik sulaukusi mm, ir plyštančia širdim šmaikštauju, kad ai, dar spėsim, nėr ko čia skubėt.. Žodžiu, jaučiau, kad nebesusitvarkau su savo problemomis (buvo jų ir daugiau). Pas psichologę, kalbėdama apie savo problemas, tarsi į jas pažvelgiau iš šalies.. Pirmąkart analizavau, kaip ir kas. Kodėl ir kaip jaučiuos ir pan., kodėl slepiu savo problemą, kodėl gėda. Vėliau pasitaikė galimybė dalyvauti psichoterapijos grupėje, kur irgi kalbėjau apie savo problemą. Ir galiu pasakyti, kad nė trupučio nesigailiu, kad ieškojau pagalbos. Ir aš esu nekalbi ir nemėgstu dalintis savo problemomis su kitais, bet profesionali pagalba ar terapija grupėje kažkaip sustato viską į vietas. Nesakau, kad dabar man neskauda ir neliūdna dėl to, kad nepavyksta pastoti. Kaskart išraudu savo ašaras ir vėl iš naujo kitą mėnesį pradedu su viltimi.. Bet šiaip jaučiuos geriau - tvirtesnė, nejaučiu gėdos bei atsirado didžiulė pagarba sau už viską, ką darau dėl pastojimo, kiek iškenčiu ir už tai, kad turiu drąsos laukti, tikėtis, kiekvienąkart vis iš naujo viltis, kad pavyks, kad bus.. Kaip tik pabyrėjo daug draugių mažylių, todėl mėgaujuosi buvimu su jais ir semiuosi "mamiškos" patirties
Ir aplinkiniai kai klausia, nebevaizduoju, kad čia man dzin ir viskas ok, o tiesiog, priklausomai nuo žmogaus artimumo, pasakau, kad kai bus, tai bus ar pan.
Nesakau, kad kiekvienai terapija būtinai padės ar patiks, bet pabandyti, manyčiau, verta. Ir be abejo, nereikia tikėtis, kad psichologė ims ir išspręs problemas - jos tik išklauso, užduoda klausimus, skatina gilintis ir būti atvira sau pačiai.. tada išlenda tokių dalykėlių, kad net nesitiki. O kita vertus, jei nesinori gilintis, o tik išsikalbėti, tai irgi padeda, kadangi pašalinis žmogus į mūsų situaciją žiūri visai kitaip ir tai paskatina ir pačią kitaip viską pamatyti. Jau nekalbu apie grupinę terapiją, kur galima iš karto gauti kitų žmonių reakciją į tavo problemas ir daug ką suprasti. Pažvelgusi į savo visą "nepastojimo istoriją" (jau beveik 4 m.) galiu pasakyti, kad kentėti savo skausmo bokšte vienai yra kur kas sunkiau, nei pasidalinti juo su kitais..
