Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Labai graži mintis


Sunku būti ramioms per procedūras, daug jėgų, pastangų, darbo su savimi tenka įdėti...
Kaip jautėtės dirbdama globos namuose? Turbūt nelegva buvo... Šitiek vaikų, kuriuos moterys pameta...


Viena kažkuri jūsų asmenybės dalis vis bando jums trukdyti, reiktų su ja "pasikalbėti", išsiaiškinti, kodėl ji taip daro
Kokią knygą skaitot?


Papasakokit būtinai, jei ką įdomaus rasit.
O dėl įkyrių minčių atsikratymo, to galima išmokti psichologinių konsultacijų metu. Knygos, suteikia labai daug žinių, bet mano galva, geriausia yra mokytis "gyvai".

na niekad nesusimasciau apie psichologines konsultacijas...kazkaip neatrodo kad man tai tinkama..

Įdomu kodėl? Neketinu įkalbinėti, tiesiog įdomi jūsų nuomonė

nezinau, lankymasis pas psichologa man atrodo yra labai rimta, kai jau tau yra labai blogai, ir siaip sunku man isivaizduoti kaip tai vyksta,kazkaip nelinkus as atvirauti sia tema su kitu svetimu zmogum, aisku cia nekalbu apie foruma cia juk nieks nepazista taves ir gali kalbeti.

Supratau, vadinasi jūsų beviltiškumas, ašaros, užtinęs veidas iš ryto yra nerimta

O vidinis džiaugsmas ir palengvėjimas atėjo po to, kai konkrečiai surašėt savo norus, tikslus. Kitąkart kai užeis panika ir beviltiškumas, kai imsit blaškytis, padarykit tą patį - surašykite, ką šią akimirką norėtumėte daryti. Sėkmės

taip man buvo sunku, taciau tik diena ar dvi, gal kartais ir uzeina liudesys, ar beviltiskumas, bet as stengiuosi su juo kovoti, ir nesiruosiu pasiduot sitam kelyje, o pries psichologus nieko pries neturiu, bet manau kad yra gal zmoniu kam labiau ju reikia nei man. aisku gal kokia viena konsultacija ir man nepamaisytu, bet labiau noreciau buti kaip stebetoja o ne kaip pasakotoja.

Sveiki,
O as neeinu pas psichologa, nes tai nemazai kainuoja, nors manau kad jau pati su savimi nesusitvarkau. Jau koki menesi nuolat verkiu, pati sau atsibuodau, bet negaliu nustot, nes aplikoje visos nescios ir tik gimdo ir gimdo, tik as viena nekaip negaliu susilaukti vaiku. Esu tokia pikta ant viso pasaulio. Kodel mane tas likimas taip kankina. Beje, irgi pradejau galvoti kad cia kazkokia ”karma”, net su drauge vaziavome pas bobute nuimti ta ”karma”, bet deja, kai pas ja atvaziavome, pasirode, kad bobute mire pries metus. Tada irgi pikau ant likimo, nes bobute pasimere anksciau, negu as pas ja atvaziavau. Juokas pro asaras, bet as tikrai jauciuosi kazkokia nenormali. Musu atimiausi draugai zino kad man nepasiseke jau 3 nestumai (nors ju viso buvo 4), nes norejau issiverkt, issirekt kamnors. Tada vyro neuzteko. Dabar siek tiek gailiuosi, kad jie zino. Jauciuosi kazkokia kitokia, ypac pries vyriskius, nes jus zmonos (drauges) gali pagimdyt, o as ne. Man visi pataria nuostot galvoti apie planavima, tada atsipalaiduosiu ir vaikas turetu pats ateiti. Bet as negaliu. Tikrai bandau, bet paskui vel paluztu, tada ateina beviltiskumas ir asaros. Negaliu galvoti, kad sikart bus viskas gerai, nes atrodo taip, lyg pati sau meluociau. Nes kazkada tikejau, bet ir vel nepasiseke. Tada atrodo, kad ir tas tikejimas nepadeda.

[quote=kava25,2010 05 29, 22:54]
Sveiki,
O as neeinu pas psichologa, nes tai nemazai kainuoja, nors manau kad jau pati su savimi nesusitvarkau. Jau koki menesi nuolat verkiu, pati sau atsibuodau, bet negaliu nustot, nes aplikoje visos nescios ir tik gimdo ir gimdo, tik as viena nekaip negaliu susilaukti vaiku. Esu tokia pikta ant viso pasaulio. Kodel mane tas likimas taip kankina. Beje, irgi pradejau galvoti kad cia kazkokia ”karma”, net su drauge vaziavome pas bobute nuimti ta ”karma”, bet deja, kai pas ja atvaziavome, pasirode, kad bobute mire pries metus. Tada irgi pikau ant likimo, nes bobute pasimere anksciau, negu as pas ja atvaziavau. Juokas pro asaras, bet as tikrai jauciuosi kazkokia nenormali. Musu atimiausi draugai zino kad man nepasiseke jau 3 nestumai (nors ju viso buvo 4), nes norejau issiverkt, issirekt kamnors. Tada vyro neuzteko. Dabar siek tiek gailiuosi, kad jie zino. Jauciuosi kazkokia kitokia, ypac pries vyriskius, nes jus zmonos (drauges) gali pagimdyt, o as ne. Man visi pataria nuostot galvoti apie planavima, tada atsialaiduosiu ir vaikas turetu pats ateiti. Bet as negaliu. Tikrai bandau, bet paskui vel paluztu, tada ateina beviltiskumas ir asaros. Negaliu galvoti, kad sikart bus viskas gerai, nes atrodo taip, lyg pati sau meluociau. Nes kazkada tikejau, bet ir vel nepasiseke. Tada atrodo, kad ir tas tikejimas nepadeda.

Labai viskas pazystama, tik, kad tarp mano pazystamu yra turinciu problemu, yra kam pasiguosti.
Suprantu,kaip yra sunku matyti aplink besilaukiancias mamytes, as stengiuosi galvoti, kad nors joms viskas pasisektu ir viskas gerai butu.
Del tikejimo, mano vyras pasakytu - netikejimas dar ir pakenkti gali. Bet as zinau, kaip sunku islaikyti ji, nuotaikos daznai keiciasi, man irgi visokios abejones lindo i galva. Man padedavo malda .
O pas psichologa gali nueiti ir nemokamai savo apylinkes poliklinikoj .
Sekmes ir stiprybes

Kiek skausmo jūsų širdyje... Man labai gaila... Jei tik galėčiau kažkuo padėti... Papasakokit savo istoriją - kiek laiko planuojate, ką sako gydytojai, kokia diagnozė, sakot nepasisekė 3 nėštumai, o 4tas?

Dėl psichologo konsultacijų, kristar teisi, poliklinikoje galima rasti nemokamą psichologą. Kartu su Vaisingumo Asociacija galime pasiūlyti konsultacijas šiek tiek pigiau, nei kitur. Nuo rugsėjo bus formuojamos psichologinės grupės; konsultavimas grupėje kainuos dar pigiau, nei dirbti individualiai. Bet visa tai kolkas galime pasiūlyti tik Vilniuje... Nežinau iš kokio jūs miesto... Tikiu, kad su laiku psichologinės pagalbos tinklas išsiplės ir į kitus miestus...

Pareinu ir aš čia Nebesusitvarkau su savimi, su savo mintimis.
Esu po nepavykusio IUI, ir kaip tyčia, šį savaitgalį vyro nebuvo šalia. Likau viena su savim, o kitų pažįstamų žmonių kompanijos nenorėjau. Tyčia ėjau į miestą, į gatves, į parduotuves, vaikščiojau be tikslo, kad kuo mažiau galvočiau, taip pat ir dėl to, kad viešoj vietoj mažesnis noras verkti.
Aš labai tikėjau. Pas mane per didelis FSH, tai kai tik radom jį apynormalį, tai ir startavom su dideliu tikėjimu Suprantu puikiai, kad tai ne pasaulio pabaiga, kad kitos daugiau išgyvenusios, daugiau nesėkmių patyrusios. Todėl nelabai jaukiai jaučiuosi čia verkšlendama. Suvokiu, kad galėsime juk bandyti dar kartą. Tik va, tas kitas kartas greičiausiai bus tik kitais metais. Ir vėl įjungtas taupymo režimas, ir vėl kalėdinės premijos laukimas, ir vėl visų gautų dovanėlių vokeliuose dėjimas į taupyklę vienam tikslui. Ir artimieji sugeba "paguosti" sakydami "kam jums dabar vaikai, kai patiems taip sunku, išsimokėsit paskolas, tai ir vaikai patys ateis, dar ne laikas, gal jūs per daug norit" ir pan. Tai kada tas laikas? Arba, kai sako "gal pasiimkit kokį vaikiuką globoti ar įsivaikinti, tada gal dievas pasigailės ir atsiųs antrą vaiką - savo". Esu už globą ir įvaikinimą, tik skaudina tas "dievas pasigailės". Įdomu, kuom taip baisiai esu nusidėjus, kad būtų sprendžiamas manęs pasigailėjimo ar ne klausimas
Šiandien jaučiuosi pavargusi. Pavargau gyventi tame nuolatinio taupymo ir laukimo režime. Noriu į kirpyklą, noriu pas kosmetologę, noriu masažų, noriu pedikiūro manikiūro, noriu knygų, noriu atostogų. Pradėsiu nuo naujų džinsų įsigijimo po algos, kiek gi galima vaikščioti su vienais ir apskurusiais

Tokia profesija na zinokite visai jokiu minciu globos namuose,nes buvau su didckiais,kurie labai pikti ir savarankiski labai.tai teko ijungti savo grieztuma,nes kitaip jie labai gerai jaucia kada galima uzlipti ant galvos.Tai kad nebuvo kada ju gaileti,o tik sakyti ar jau padarei ta ar ana,nes kol nepasakysi jie to nedarydavo.Jie tenai labai gerai zino savo teises

laisveja,tik neliudek,viskas bus gerai,sutaupysite jus tam kitam kartui,zinau kaip tai yra,nesmes patys taupome ir taupome.dar gryztan is vyro isgirdau ,kad kiek galima taip nieko ir neturime,tai taip sirdi suspaude bet zinau kad jis irgi pavargo nuo to taupymo.

Skaitau Josepf Murphy "Jūsų pasamonės galia"
Dėl to pasikalbėjimo su asmenybės dalimi - man tai miškas...