Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Aš tai blogai reaguoju...
Būdavo, kad išėjus pietauti, pamačius gatvėj mažą vaiką ar nėščią moterį, pareidavau iki darbo isteriškai raudodama ir negaliu grįžti į darbą - stoviu už durų ir žliumbiu.
Dabar jau taip skaudžiai nebesureaguoju, tik kiekvienąkart širdį sugnybia.
Na, ir, deja, stengiuosi nesilankyti pas drauges, kurios turi mažų vaikų... kad neapsiverkčiau nelaiku ir nevietoj.
Manau, tokių bus daugiau.

As, matydama arba mama su lelium, palinkiu visada sveikatos ir sekmes, nes niekad negali zinot, kaip to leliaus teveliams sekesi sulaukt sio stebuklo. Jei pavydim kitam (nors zinau, kad tai zmogiska), tas pavydas ir pagieza visada griz mums atgal. Todel stengiuos visada mintyse uz juos nuosirdziai dziaugtis, nors vienu metu siaubingai jauciaus, kaip ir kitos. Tik suvokus, o ir keleta kartu nugirdus mamu pokalbius bei busimu suvokiau, kad joms tas pats skausmas viduje, kaip ir kitoms, kurios susiduria su visokiariopom problemom. Skaudu buvo girdeti, kai viena moteris/mergina tramdydama asaras bande issipasakot kitai, savo draugei/seseriai (nudirdau ta pokalbi restorane, kuriame dirbu)...

Sveikos. Mano patirtis jau 4,5 metu. pries 2,5 turejau nesivystanti nestuma ir po to nieko...Kiek tyremes abu sveiki,lieka mano imunines bedos arba nesuderinamumas... Ir kaip tycia ir mano broliene ir vyro sese vienu metu pranese,kad laukiasi... Asaru pakalnes,didziulis nenoras bendrauti su jomis(aisku,dziaugiuosi,kad neteko patirti to ka patiriu as,bet ir ju nesupratingumu negaliu nesistebeti).Kitos nestukes man yra grazu,paziuriu,pazaidziu su vaikuciais,kai jau nebegaliu issisukti nuo to,bet vakare pagalve buna slapia nuo asaru...

Gatvėje kaip reaguoju į nėščiąsias Niekaip, nepastebiu apskritai jų, nežinau gal mažai aplinkui jų pasitaiko, o gal tiesiog jų nematau, gal pasąmonė man apskritai blokuoja į tokius vaizdus žiūrėti. Dėl to neturiu problemų, skaudu tik savoj aplinkoje kas praneša apie Va tada jau ašarų pakalnė porai dienų.

O šiaip vaikus igonoruoju, neprisileidžiu jų, nesižaviu ir nemyliu jų. Nes per skaudu džiaugtis būtų svetimais, aš geriau jaučiuosi į juos reaguodama šaltai. Nes jei tik kokį įsileisiu į širdį bijau, kad apskritai išprotėsiu nuo negalėjimo susilaukti savų.

Dėl vyro, jei sau atvirai reiktų prisipažinti, taip visiškai visiškai sąžiningai.... tai taip kaltinu, kad dėl jo turiu tiek kentėti. Dažnai pagaunu save galvojant kodėl turėjau jį apskritai gyvenime sutikti, kodėl aš. Žiaurios kartais tos mintys ir gyvenimas žiaurus.

Hm... pamačiusi nėštukę, dažnai pagalvoju, kodėl ne aš. Bet jau nebepavydžiu. Darbe dirbam vienam kabinete 5 moteriškės. Viena iš kolegių laukėsi. Man pasisakė pačiai pirmai. Tą akimirką nuoširdžiai apsidžiaugiau, priėjus apkabinau Jinai žino, kad nepastoju, kad lankomės pas specialistus. Paskui, kai pasisakė visoms, prasidėjo tai, ko iš savęs nesitikėjau. Nuolatinės kalbos buvo tik apie jų pačių ir pažįstamų nėštumus, gimdymus, mažus vaikus, vardų rinkimus, kaip kam buvo, kas ko prisiklausę Tada padažnėjo mano apsilankymai wc, tiesiog nubraukti vieną dvi ašarėles. Arba stengiausi "užsiblokuoti" ausis, kad negirdėčiau šitų pokalbių ir niekad į juos neprisijungiau.
Kai sužinau, kad kažkas iš pažįstamų laukiasi, tai truputėlį smigteli širdelėn. Gatvėj aš apskritai mažai žiūriu į žmones, tai gal dėl to ir nėščių ne tiek jau daug ir matau.
O į mažus vaikus, vežimėlius tai žiūriu, jau nebevengiu. Su vyru kasvakarą išeinam pasivaikščiot, tai atšilus tikrai daugiau išlindo vežimėlių į parką Pastebėjau, kad vyras vis pasiūlo kitą maršrutą, kur mažiau vaikučių vienoj vietoj. Ir dar sugalvojam sau kartais "atrakciją": nužiūrinėjam abu pravažiuojančius vežimėlius, paskui aptarinėjam, modelius, ratus ir t.t.

Aciu jums labai uz issamu atsakyma, ir uz patarimus del pykcio issilejimo. As tikrai pazadu pabandyti ir jei pasiseks, tikrai pranesiu. Kai skaiciau jusu komentara, tai net apsiverkiau. Tiesa sakant man yra nesuprantama, kodel ant zmogaus, kurio labai ilgai ieskojau ir laukiau, kuri labai myliu, galiu taip stipriai pykti??? Manau tai nenormalu Be to jis gi del to nekaltas, o dar stengiasi man padeti, su mano psichologinem problemom kovoti. As jauciu graužati del tokiu blogu minciu Del nestukiu ir vaikuciu gatveje - as juos matau, bet stengiuosi nekreipti i juos demesio. Zymiai sunkiau su mano draugem. Matyt esu tokia, kuriai galima issipasakoti, kuri isklausys, todel ir buvau tas pirmas zmogus, kuriai jos pasisake apie nestuma. Tikrai labai dziaugiausi del ju. Bet kita karta nuo asaru kencia mano pagalve O nebendrauti neiseina, vat ir stengiuosi tvardytis ir pozytiviai mastyti.
Man labai patiko RVB pasisakymas : [B]As, matydama arba mama su lelium, palinkiu visada sveikatos ir sekmes, nes niekad negali zinot, kaip to leliaus teveliams sekesi sulaukt sio stebuklo.
Pasistengsiu ir as taip daryti.

Mūsų sąmonė taip surėdyta, kad visada aplinkoje matome tai, kas mums svarbu... Nuo to sunku pabėgti...
Yra du streso įveikimo būdai - reikia pašalinti streso priežastį arba pakeisti savo požiūrį į stresą. Kalbant apie nėštukes, mes jų nepašalinsim iš aplinkos, todėl belieka antras būdas - keisti savo požiūrį...
Galime sugalvoti kažkokių ritualų, tokių kaip RVB pasiūlė: As, matydama arba mama su lelium, palinkiu visada sveikatos ir sekmes.
Labai nesijuokit, bet prisimenu vaikystėj buvo toks burtas Reikėdavo suskaičiuot 10 nėščių moterų, 10os moters paklausti kiek dabar valandų ir tada išsipildys noras... Dabar tai juokas ima prisiminus, kaip mes bambizai lakstydami paskui nėščias moteris klausinėdavom kiek valandų Prakalbom apie ritualus tai ir prisiminiau...


Pelargonija, jūsų reakcija nėra nei bloga, nei gera, tai tiesiog jūsų reakcija... Mes turim teisę jaust ir pyktį, ir pavydą, ir liūdesį... Kažkada mus išmokė, kad taip daryti "negražu", nu nu nu. O kodėl vaikai visada tokie laimingi? Todėl kad jiems blogų jausmų nėra. Jie jaučia viską, ką nori jausti, ir sako viską, ką nori pasakyti...


Mergaitėms esu skolinga diskusiją apie atvejus, kada medikai neranda nevaisingumo priežasčių... Jei būtų įdomu ir esat Vilniuje/Klaipėdoj - prašom, prisijunkit.
O dėl artimųjų nėštumų... Kartais minimalus bendravimas tikrai yra nebloga išeitis...


Singerita, pabandykit sau ir atsakyti, kodėl jūs su juo? Parašykit BENT 20 priežasčių. Koks jis? Kuo ypatingas? Nekritikuodama, neslopindama savęs, rašykit viską, kas šauna į galvą... Galit čia, galit sau...
Ir, kaip čia paklaust, kuriame etape dabar jūsų šeima? Ką planuojate, neplanuojate, gydotės, ilsitės?
O sąmonė taip, kada vyksta kažkas labai skaudaus, ji tiesiog saugo save tapdama kam nors akla...


Kokie jūsų planai? Kaip jums sekasi?


Ir kodėl gi? Kodėl pykstat ant jo? Pabandykit sau prisipažinti..
O šiaip, ar kalbate vienas su kitu apie savo jausmus? Kiek esate linkę atvirauti, dalintis? Kaip jis jaučiasi?
Papildyta:
Glamour, kaip jūsų vyras? Gal jau po operacijos?

Deja as kauniete,nors butu labai idomu... Matot su tuo minimaliu bendravimu...deja,mane supranta tik vyras. Jo sese iskart pasake,kad as supyksiu,bet kaip galiu pykti,kad jinai pastojo, o man nepavyksta,juk jinai del to nekalta...Uosviai taip pat supranta tik kol vyras aiskina,kad nenoriu bendrauti,nes paskui pastoviai verkiu,o jei tik neatvaziuoju per koki ju sugalvota susiejima iskart bunu bloga. Siaip atrodo ir i ligonine lakste ir rupinosi,bet zinau kaip jie nori anuku,o kadangi as ju negaliu padovanoti,tai kaip ir greitai pasidarysiu labai labai bloga...Kodel jie nesugeba suprasti....

Pasiėmiau tą lapą, bet iš tiesų ilgai žiūrėjau į jį, nes nežinojau ką parašyti. Supratau, kad per savo nuolatinį susitelkimą į tas problemas, jau net nebežinau KOKS JIS Koks buvo kai susipažinom. Kaip tada viskas buvo... O kažin kaip yra dabar... Reikėjo gerai pagalvoti. 20 niekaip, surašiau 12 pliusų, o jei reiktų minusų įrašyčiau tą vieną riebų.

Etapas pas mus nuolatinis laukimas, natūralaus stebuklo ar stebuklingo praturtėjimo. Taip laukiam 6 metai, per juos pasidarėm 1 IVF. O laukti ir sunkiausia, kai kažką veiki šitoje srityje gali "mirti" iš laimės arba ... iš nesėkmės skausmo. O čia pastovi kažkokia nykuma. Metų gale tikiuosi pasidaryti savo 2 IVF, aišku paskutinį.

[quote=tokia profesija,2010 06 10, 15:28]
Taip, jūs tikrai pykstat ant jo. Kai būsit VIENA, pabandykit daug kartų pasakyti - aš ant tavęs pykstu... Ir dar kartą, ir dar... Būtų gerai, jei šituos žodžius pabandytumėt išrėkti, pasakyti kuo garsiau, su visu pykčiu ir keiksmažodžiais... Kartokit tol, kol palengvės. Kai leidžiam sau pykti, pyktis stebuklingai sumažėja... Čia jums namų darbas ir būtinai lauksiu ataskaitos apie tai, kaip pavyko jį atlikti. Kartoju, pratimą darykit viena... Kad būtų lengviau išsikrauti, įsivaizduokit prieš save stovintį vyrą ar pasiimkit nuotrauką. Ir dirbtinai pykčio nekurkit, jei jo dabar nejaučiat, tai nieko ir nedarykit. Bet kai jis sukils, pamėginkit iš širdies patriukšmauti. Lauksiu ataskaitos.

Laba diena...........
Nu pabandžiau ir aš šitą eksperimentą....(mano situacija analogiška 100 proc. prieš tai aprašytai)....
Net mintyse negalėjau išrėkti ant savo vyro kaip aš ant jo pykstu....nekalbu apie keiksmažodžius.(nors man pyktis nesvetimas, kai užnervina galiu pasakyti oi oi patikėkit)...........kol dėliojausi mintyse pykčio sakinius.........praėjo visas pyktis....ir pradėjo plaukti mintys kaip tą žmogų myliu,koks jis man reikalingas, kaip man su juo gera, kiek dauk aš su juo išmokau, .................Vyras tuo momentu dibro kieme.....išėjau ir pasakiau jam kaip aš jį myliu, kaip man gera su juo ir t.t............................turėjom nuostabų vakarą, kokių jau senai bebuvo...( nes vis tai darbai, tai lėkimai, tai ašaros tai vėl kas nors......).
Kai vėl ekperimentuosiu ...parašysiu

Labas visiems


Man regis, čia tik jūsų spėlionės... Ar tikrai užtenka pagimdyti anūką, kad taptumėt gera marčia?
O dėl bendravimo, pasverkit, kas svarbiau - ar jūsų emocinė būklė, ar tai, ką kiti pagalvos apie jus?
Pabandykite labai aiškiai, konkrečiai pasakyti, kad kol neturite savo vaikų, jums labai skaudu matyti nėščią ar besilaukiančią moterį. Jeigu po tokio paaiškinimo vistiek liksit nesuprasta, tai žinokit, kad kito žmogaus nepakeisit... Ar verta kovoti su vėjo malūnais. Taip, sutinku, kad labai skaudu, kai kažkas nesupranta... Bet atsakykit sau, kodėl jums taip svarbu jiems įtikti?


Taigi, ne taip svarbu, kas buvo, bet tai, kaip yra dabar... Nedrąsiai ir liūdnai nuskambėjo tie 12a pliusų... Manau, jūs palietėt labai svarbius ir skaudžius dalykus, bet aš negaliu daugiau į tai gilintis ir jūsų gilinti, nes čia eteryje negalėsiu padėti išbristi atgal. Tik sau dar atsakykit, kas tarp judviejų būtų kitaip, gimus vaikeliui?
O dėl IVF, kodėl jis "aišku paskutinis"?...
Papildyta:

PUIKIAI atliktas namų darbas, nebėra ką pridurti...

Labukas. Ir aš savo trigrašį įkišiu.
Ritualai: pamačius besilaukiančią visada mintyse palinkiu jai ir mažyliui sveikatos laimės ir sėkmės. Kartais paminiu ir mažiaus tėtį. Jei tą pačią dieną matau daug tokių, tekstas sutrumpėja.
Kažin, kodėl besilaukiančios beveik visad vaikšto vienos?
Apskritai, džiaugiuosi jas matydama, tai reiškia, kad jos bent jau neturi tos bėdos kaip mes.
Mažų vaikų neliečiu, nemoku su jais elgtis.
Kai pastojo mano bendradarbė, labiausiai apie tai bijojo pasakyti man.
O aš džiūgavau.
Mano aplinkoje šiap nebėra mažų vaikų. Visi jau paaugę, kai kurie paaugliai.
Ir dar paradoksas- būtent vaikai nori išsiaiškinti, kodėl mes neturim vaikų. Ir tiesiai paklausia. Tuomet paaiškinu, kad kai kurie žmonės aukšti, kai kurie žemi. Kai kurių akys mėlynos, kitų rudos. Vieni turi daug vaikų, kiti tik vieną, o kai kurie neturi visai. Tema paprastai natūrali nukrypsta į kieno nors akių ar plaukų aptarinėjimą. )
Labiausiai man gaila mano MB. Jis būtų puikus tėtis. Matau, kaip jis to norėtų.
Sėkmės visoms.