Psichologinės problemos ir įtaka pastojimui

Buvo labai smagu pasimatyti, ir pokalbis įdomus

Glamour, šie žodžiai "Manau, kad poros, kurie nors ir iš pirmo karto susilaukusios vaikučių, nėra mūsų priešai. Ir nebūtinai visi privalo suprasti mūsų problemas, emocijas" - tokie paprasti, bet tokie teisingi! Verčiantys susimąstyti.. Nes tikriausiai bent kažkurį laiką lengvai susilaukusias vaikų poras vertinam lyg "skolingas" kažką mums, nepastojančioms. Man ši mintis na labai verta dėmesio pasirodė

Tokia profesija, ačiū už supratimą ir dėmesį.. labai gaila, kad susitikimai nevyksta Kaune. Norėčiau sudalyvauti tokiame, kur būtų ne vien moterys, o poros - pasidalinti patirtimi, sužinoti, kaip kitos poros išgyvena visą nevaisingumo kelią. Nes jaučiu, kad kažkaip man šiuo metu tai aktualu, ir jei dar moteriškai yra su kuo pakalbėti apie viską, tai pabendrauti su tokių pačių problemų turinčia pora neteko. Todėl kartais nesuprantu, ar tai, ką patiriame, kaip elgiamės ir pan. mudu su vyru, yra ir kitiems, ar čia nesusijusios su vaisingumu problemos.

man taipogi buvo malonu ir labai įdomu.ačiū psichologei už nuoširdu darba,vien tai,kad nebuvo nuolatinio žvilgčiojimo į laikrodį reiškia,kad jums tai rūpi :)po tokių grupinių pasisėdėjimų paprastai ateina daug atsakymų .ir šį kart jie mane išgasdino žinau,kad daugelį supykdysiu tai rašydama,bet manau,kad šioje temoje tai pateisinama visiems pasakojau,kad dešim metų negaledama sulaukti vaiko aš turėjau ir depresiją ir beprotiško,nepakeliamo liūdesio,bet dabar ateina suvokimas,kad tai nė ištolo į tai nepanašu,tame susitikime buvo taip liūdna ir ore tvyrojo toks skausmas kad jezusmarija.aš sau niekada to neleidau.atsiprašau,bet manau,kad nemažai nevaisingų porų išyra,ne todėl,kad nėra vaiko,bet nuo nuovargio valant ašaras.jūs turit toookius vyrus,kurie eina į tokius pokalbius,kurie nebijo ta tema kalbėt,jau vien dėl to reikia džiaugtis.viską žinau,tokia profesija,kad tu tuoj parašysi,kad visi skirtingi,pas visus kitaip,bla bla bla,skirtingai išgyvenam tai,bet pacituosiu savo vyrą .kai nepavykdavo eilinis iui ar ivf,po kurio likdavo skolų ir tuščias šaldytuvas,o aš raudodavau kelias valandas,jis sakydavo.tu paverk paverk dar truputi,o po to baik,nes jei vaikai tikrai patys renkasi tėvus ir dabar koks skraido apie mūsų langus,tai kas gi gali norėt gyvent ašarom paplūdusiuose namuose.kai iš bomžų kaimynų buto sklinda dainos ir muzika.taip ir susimauna tie vaikai,taip ir gimdo bomžiukai kasmet.padrikai prirašiau,bet,tokia profesija,mielai padiskutuočiau,apie apie tai,kiek galima sau leist nusiliūdinti ir nusigailėti savęs

Ačiū ir bet kada prašom - kyla klausimas ar tema diskusijai, iškart ir susibėgam...


Manau, kad tai tik patalpų klausimas... Jei atsirastų koks kontaktinis asmuo, ar pora, kuri galėtų pasirūpinti fizine aplinka susitikimams, tuomet jokių kliūčių nebelieka... Kaunietės, galit turit kokių idėjų šiuo klausimu??? Dar Asociacijoje pasitarsim, ką galėtume padaryti... Svarbu yra noras.


Kol atsirinkau, kas čia rašo Veidus atsimenu, istorijas atsimenu, o nikų tai nežinau... Bet jau supratau, pagal užduotą klausimą supratau.
Nagi, padiskutuokim... Sakykit, ką jaučiat toms moterims, tiems žmonėms, kurie liūdi, verkia, gedi?

pasirodo ne viena vakaroju tokioms temomis lengviusia bendrauti naktimis nežinau kas tai per jausmas,bet tikrai nekyla noras guosti ,ar analizuoti kas kaip ir kodel.noris sėst kartu,išgert vyno ir sustatyt veikmų planą su konkrečiais skaičiais ir datom.tuomet gerai išsimiegot ir veikti.

Prisiminsiu pokalbyje išsakytas mintis apie tam tikrus etapus - liūdesį, gėdą, kaltę ir t.t. (na, aš čia padrikai, ne iš eilės). Žinau iš patirties, kad jeigu esi tame liūdesyje... tai ir esi, ir labai sunku iš jo išeiti.

Etera, man Tavo frazė ("kiek galima sau leist nusiliūdinti ir nusigailėti savęs") nuskambėjo kaip kaltinimas, gal ir nenorėjai to pasakyti.
Seniai žaviuosi Tavo stiprybe ir sveiku jumoru. Bet prisimink save per tuos daugelį metų... gal ir Tu buvai kažkada įklimpusi į tokį skausmą, kai daugiau nieko nelieka, tik liūdėti ir savės gailėti. Daug geriau įspirti sau į užpakalį ir eiti pirmyn, siekti tikslo. Bet kažkuriuo momentu tiesiog tas skausmas per daug užvaldo.

Sunkiausia iš pradžių - kai pasižiūri gražias kūdikių nuotraukas vaisingumo klinikoj, daktarė pažada, kad tik truputį pasistengsim, ir tuoj pasiseks, endometras kaip iš vadovėlio, sperma kaip šešiolikmečio... embrionai super... ir piš.... vieną kartą, antrą, dešimtą. Vaikštai po pasaulį tokiom pilnom liūdesio akim, naktim laistai ašarom pagalvę. Ir kai išsiverkia tas kibiras ašarų, pripranti ir beveik nebeskauda. Jau gali būti stipri, tik pirmyn pirmyn link tikslo... labai trumpai savęs pagaili ir vėl pirmyn.

Oi, kiek daug prirašiau

Kol aš filosofavau, davei super pasiūlymą Kada, kur, kiek vyno jamam?

O kas kyla? Ką jaučiat?
Kai atvirai, sąžiningai atsakysit į šitą klausimą, paaiškinsiu, kame šuo pakastas...


Taip, Pelargonija, sutinku su tuo, ką parašėt ir norėčiau daugiau pakomentuoti, bet kolkas laukiu Eteros atsakymo, kad nepasufleruočiau, neužbėgčiau įvykiams už akių.
Papildyta:
pasislepusi, kaip jūs gyvenat?

Glamour, kaip vyro operacija? Kaip jis jaučiasi?

tokia profesija, dėkui.

Aš jau vėl gyvenu.
Ir supratau, kad visgi iš dalies teisingas buvo sprendimas nekišt nosies į šį skyrelį. Kodėl? Todėl, kad (bent jau aš) taip įsisuku į visas tas bėdas (savo ir svetimas), kad nebematau nieko kito. Prisiskaitau visokių nuomonių apie gydytojus, apie jų siūlomus gydymus ir tada gyvenu vien tuom. Kai atsisuku atgal, matau, kad didžioji dalis pokalbių su vyru tik apie tai, kad reikia pas gydytoją, reikia daryti kažką, reikia... reikia.... man tas, man anas. Visiškai pamiršusi jį buvau, vien tik reikalavimas iš jo ir viena tik gailėjimasis savęs. Kodėl aš negaliu turėt vaikų? Kodėl man taip, o ne kitaip?
Ir atrodo pamiršti tokius elementarius dalykus, kaip pasivaikščiojimas susikibus už rankų, nuoširdus pokalbius ne apie vaikus ir jų darymą, netgi mylėjimasis be minčių “ o gal? Gal bus stebuklas?”....
Žinoma, kai matai būsimas mamas arba esamas, kažkas viduje sukirba. Bet šiandien galiu pasidžiaugti, kad nebereaguoju taip siaubingai kaip anksčiau.

Dar galiu pasidžiaugti, kad visgi (greičiausiai ir Jūs prie to prisidėjote) pasitikiu dabartine gydytoja. Nesenai teko tuom įsitikinti.






labai teisingai pasakyta. kiek yra tokių, kurie neria į krūmus, nes spręsti problemą sunkiau nei pabėgti.
ir galvoju, kad dažna visame tame gailėjimosi etape pamiršta esantį šalia.



o man nenuskambėjo. gal prieš metus, du atrodytų kitaip. nežinau.
iš tikrųjų tai jūs abi savaip teisios.

ir dar. anksčiau kai buvau susikoncentravusi į visas tas bėdas (nevaisingumas, artimo žmogaus liga), nepastebėjau koks gyvenimas gražus. vis dejavau, kad va man blogai, man labai blogai. bet kažkokiu momentu pasakiau sau "stop".
dabar pažvelgiu pro langą ir matau skraidančius pūkelius, žaluiojančius medžius, žydinčius lubinus. gali užuosti kvepiančias alyvas.
galiu skaityti knygas, galiu klausytis muzikos, galiu bendrauti su man mielais žmonėmis.
aš daug ką galiu.
ir po truputį bandau save įtikinti, kad ir tą ligą kokiu nors būdu įveiksiu. o jei ir ne, tai galiu pasidžiaugti, kad ji nėra mirtina ir man netrukdo džiaugtis tais dalykais, kurie tik iš pirmo žvilgsnio neypatingi, bet jei kas atimtų skaitymo malonumą - būtų liūdna.

ir dar džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado tokie žmonės, kaip Švilpa, Pelargonija ir etera.

slidus reikalas dėstyti mintis raštu,ypač tokiose temose.neskaitykit tarp eilučių.jokių kaltinimų,jokių asmeniškumų.tiesiog suprantu,kad kad ta diagnoze suformavo mano charakterį,mintis ,požiūrį į problemas,truputi kitokį.kiekviena nesekmė būdavo spyris šiknon.tokia profesija,pati norėčiau žinot kaip įvardint tą jausmą.koks jausmas kai matai kūdikį bandantį lipt į lovą,kai šalia padėta kėdė ir raudantį valandą,nes nepavyksta.nei čia pyktis,nei gailestis,tiesiog kažkoks suvokimas,viskam savo laikas.bet negali jam išaiškinti,kad ne verkti reikia ,o ieškot galimybių.va toks ir buvo jausmas.dar kart pakartoju,kad visiškai jokių asmeniškumų.čia reiktų dėkot tėvams,kurie išmokė žaibiškai spręst problemas,jas užmiršt ir eit pirmyn,naudotis visomis priemonėmis,nepraleist nei vienos galimybės,tik pamiršo pasakyt,kad ne visi tokie pat ir kartais sutrinki,pasijutęs kitoks

Visame liūdėjimo procese ateina momentas, kada grįžta meilė sau, meilė gyvenimui, meilė partneriui. Viskas lyg vėl nušvinta iš naujo. Tam, kad iki šio momento užaugtume, reikia iškęsti ir skausmą, ir liūdesį, pyktį, ir dar daug daug kitų dalykų...
O "šis skyrelis" Jus vis dar "įtraukia". Skatinau Jus išsiaiškinti kas tai, kas tas kabliukas... Kai rasit jį, galėsit pilnai išsilaisvinti...
Ir džiaugiuosi, kad atrandate gyvenimo džiaugsmą. Jūsų mintys apie meilę gyvenimui ir apie santykius su partneriu yra nuostabios. Jūs tikrai galite labai daug

etera, aš matau, kad raudančios, "silpnos", jausmingos moterys jus kažkuo "kabina". Juk galėtumėte jų nematyti, taip kaip nematot kreivų kojų ar žydrų akių. O va Jums tie žmonės sukelia kažkokius jausmus ir baigta.
Jei įdomu pagilinti žinias apie save, patyrinėkit tuos jausmus. Ar žinote, kaip yra sakoma: jei kitame žmoguje negalime kažko pakęsti, vadinasi to paties dalyko nekenčiame savyje... Slapta norėtumėm būti tokie, kaip tie mūsų nekenčiami žmonės, na nors retkarčiais, profilaktiškai, bet sau kažkodėl neleidžiame...
Jau pasufleravau visą atsakymą...
Ir dar, dabar pati parašėt, kad Jūs kitokia, kad mes visi skirtingi, o aukščiau rašėt kad visa tai tik bla bla bla... Taip, Jūs ypatinga. Nei geresnė, nei blogesnė, tiesiog unikali, savaip įdomi ir vertinga

Skaitau kaip jus sugebat isreiksti mintis ir pavydziu. Mano galvoj tokia maisalyne, kad net minciu nesugebu normaliai sudelioti...