[quote=Švilpa,2010 06 11, 11:16]
(...)Tuomet paaiškinu, kad kai kurie žmonės aukšti, kai kurie žemi. Kai kurių akys mėlynos, kitų rudos. Vieni turi daug vaikų, kiti tik vieną, o kai kurie neturi visai. Tema paprastai natūrali nukrypsta į kieno nors akių ar plaukų aptarinėjimą.
)
Labiausiai man gaila mano MB. Jis būtų puikus tėtis. Matau, kaip jis to norėtų.(...)
Švilpa, jūs labai šauniai benraujat su vaikais, manau ir jūs ir vyras kažkada tikrai būsit gerais tėvais, neabejokit . Stiprybės Jums
Tokia profesija, taip MB jau po operacijos, tik dar nežinau , kada jį išrašys, kaip ir kada reiks parsivežti jį. Gavo nuo manęs telefonu spyrį i užpakalinę dalį, nes neišdryso paduoti kyšio, o dar dabar pergyvenu, kad atsilygintų tam, kas padėjo jam ten papulti greičiau. Kai jau gavo pylos, tai sugebėjo ir įduoti paskatinimą daktarui. Vis galvoju, kad ir jam mažiau būtų buvę streso, jei aš būčiau buvusi kartu. O man kaip nepatinka jam "duoti pylos" toks ėjimas prieš save, nes paskui ant savęs pykstu ir pykstu ant jo, kad man teko taip pasakyt piktai. Bet kad jo mama su tėčiu taip pat daro, ir jam matyt tai priimtina. Va šitą dalyką bene labiausiai noriu išprašyti iš mūsų santykių. Ir dar gerai, kad užsukau į jo darbą, nes pasakiau, kad jis biuletenį turės, o jam šiandien darbo diena pirma po atostogų. Aš atrodo su juo pašneku,jis paklauso ir pamiršta. Buvau jam priminusi, kad turi ketvirtadienį šefui pasakyti, kad nebus darbe ir kad operuosis ir po to biuletenį kuriam laikui dar turės. Šiandien kažkaip nesupykau, bet nu niekaip negaliu pateisinti jo tokio neatsakingumo. Nu vis tiek teks kažkaip gražiai pakalbėti su juo atsakomybės tema. Va tokiais momentais pasijaučiu kaip mama su sūnumi. Nu nenoriu tokio vaidmens
O dėl nėščių moterų ir vaikų, tai buvo momentas , kada jų vengiau, bet dabar geranoriškai į jas žiūriu, vaikus pakalbinu, pažaidžiu. Man padėjo, kai daugiau pradėjau bendrauti su vyro sūnėnu ir savo dukterėčią dažniau lankyti ir laikyti ant rankų, stebėti kaip ji auga. Manau, kad poros, kurie nors ir iš pirmo karto susilaukusios vaikučių, nėra mūsų priešai. Ir nebūtinai visi privalo suprasti mūsų problemas, emocijas. Tiesiog šaunu, kad kažkam gyvenime dar pasiseka, kad kažkas turi mažiau rūpesčių, kad poros dovanoja gyvybę kūdikėliams. Šaunu, kad žmonės myli vaikus, kad ieško jiems gražesnio vardo, rūpinasi kad būtų sveiki, dailiai apsirengę. Nežinau gal neįsižeis niekas, kad palyginsiu žmones auginančius vakus ir auginčius šunis. Ir vienų ir kitų mintys ir kalbos dažnai sukasi apie vaikus arba šunis. Bet va yra žmonių , kurie negali net išgirsti žodžio šuo, ne sjiem sjie nepatinka. turiu tokią kolegę ir man ji atrodo labai šaltas, probleminis žmogus. Nenoriu pati tokia būti, tai irgi įtakoja mano dabartinį mąstymą apie nėščiąsias ir vaikus.
Tos vidinės ramybės labiausiai dabar ir reikia. 
