Taip kiekviena esam skirtinga,ir kartu labai panašios, rodos turėčiau vaikelį niekas nebūtų sunku,o čia turi ir dejuoja
būna šventės,malonu matyti ir ta maža vaikelį(turiu mintį darbe) ir palaikai ir pavedžioji ,pasižaidi,bet kai tas vaikelis jau lipa ant galvos ir tėvai nekreipia dėmesio,o tai tiesiogine šio žodžio prasme,bandai kažka sakyti.o čia ima ir pasako ,kas neturi savo tai tegul ,,džiaugias"" su musiskiais vaikais....o atsakyti negali ,nes tai šefas ir jo šeimynėlė... amir ,tu turi vaikelį,ir aš suprantu ,kad pati jau nelabai gali būti ojektyvi kitų atžvilgiu,nesvarbu kad ilgokai laukei ,bet sulaukei....Juk čia kalbama ne apie gryna neapykanta,bent man taip atrodo,o apie savo jausmus savigrauža,kodėl?saves gailestį ,aišku jis netrunka ištisai bet retkarčiais nesinori nieko sutikti ar matyti.Jei darbe kuri laukiasi,smagu,bet kai ji laukiasi tai laukiasi visas kolektyvas,kur jai suskaudo ,kur įspyrė ir t.t.Ramykis moterie jei ne fiziškai tai teoriškai mes vistiek ta dalyka žinome...va kas įkiriausia,ir taip reikia ,,išnešiot" 7mėn.Lauki-nesulauki kada išeis į dekreta,juk turim mes ir krikštavaikių ir mylim ir džiaugiamės ir liūdime-ne dėl jų liūdna,dėl savo likimo....
