QUOTE(jokema @ 2010 08 10, 13:21)
Nu ir aš taip galvojau, bet prisipažinsiu, nors dievinu savo dukrytes, po pirmagimės gimimo praėjus dviem savaitėm (kai vaikščiojau išsiskėtus ir negalėjau sėdėt, o nuo skausmo ir nuovargio temo akyse, bet negalėjau nei miegot, (miegot negalėjau nuo skausmo nuolatinio, skausmo 24 val per para kuris truko menesi) nei valgyt normaliai - nes bėrė mažiukę, pūtė pilvelį, o ir koks valgymas sriubą atsistojus ir dar išsiskėtus su pala tarp kojų, nes sėsti tai negali, o ji vis kriokė ir kriokė) aš su siaubu pagalvojau - kam man visa tai? kam aš to norėjau? ... žiūrėjau į nėščias su gailesčiu, užuojauta - apsivertė viskas aukštyn kojom...
Cia,matyt,nuo poziurio priklauso ir kiek tu to vaikelio laukei... Nes as po CP buvau visa istinus,kad net oda skaudejo,atrode plys,streikavo ir kepenys ir inkstai,o daktarai skesciojo rankom ir sake,reikia laukti,ir lasino visokiu vaistu istisai... Mazyle irgi gelbejo kaip galejo... inkubatorius,antibiotikai, pamirsimai kvepuoti... O paskui irgi bemieges naktys ir tt.. Bet jau po poros menesiu viskas pasimirso ir dabar istverciau ta pati ir daugiau del to mazo didelio stebuklo







