Kas lemia žindymo trukmę?

Nutraukusi maitinimą gal išlošit tos vadinamos laisvės, kai vaiką maitinti gali bet kas, naktį pačiai nereikia keltis, bet... Pralošit kitoj vietoj: vaikas negaus to jam svarbaus kontakto su mama, o ir paties pieno. Jei pradės eiti į darželį, dažniau sirgs, o maitinamas galbūt sirgtų rečiau... Nėra tai vienareikšmis sprendimas, bus savi pliusai ir savi minusai, klausimas kurių bijot labiau



Na Lietuvoj naujagimiams palankios ligoninės tokiomis būna ne visą laiką - labai priklauso nuo to, kaip seniai personalo mokymai buvo ir pas ką pakliūsit. Be to, įdomiai mūsuose traktuojamos operacijos: tikrai ne po visų būtina vaiką laikyti atskirtą tiek ilgai nuo mamos. Aišku, tam mamai reikia pgalbos, kas vaikutį paduotų ir visa kita sužiūrėtų. Bet po cezario tiesiog maitinti dauguma mamų gali. O mūsuose egzistuoja tik nuostata, kad neduot mamai vaiko, kol ji pati pilnai juo pasirūpint negali. Tokia nuostata paskui įsismelkia pasąmonėn ir menkiausias nesklandumas kelia didįjį klausimą: o gal jau reik nustot maitint? Nes mat jei šis procesas nėra tobulų tobulas, reik jį visai nutraukt

Tai vat prie tų lemiančių veiksnių trumpą žindymo trukmę vienu svarbiausiu dalykų įvardinčiau palaikymo stoką. Nepalaiko mamos/anytos, vyrai, aplinkiniai, net vaiko gydytojai Na ne visada 100 proc., bet bent jau tų trumpųjų žindymų atveju tokių žmonių bus aplinkoje.
Neseniai vienas jaunas tėvelis didžiuodamasis man išaiškino, kad jo žmona vaiką maitino net iki 3 mėnesių, o paskui jau mišinukais ir kad nuo tada ji jau buvo labai laisva. O va šalia švogerienė vaiką maitina jau 8-as mėnuo ir nė neketina nutraukt, dėl to jam atrodo tikra kaimietė ir gal net kaip kokia žindanti karvė

Tai va, pasisakiau

Štai čia ir yra didžiausias paradoksas: jos, tos “tikrosios kaimietės” savo vaikų nežindo! Tai yra faktas, kurį garantuoju daugelio metų gydytojavimo viename Žemaitijos rajone patirtimi. “Tikra kaimiete” paprastai laikoma menkai išsilavinusi ir net savame kaime paprastai nieko viešai nedirbanti arba randanti tik nekvalifikuotos “pagalbinės darbininkės” tarnybą. Jų vyrai irgi dažniausiai būna ne kažin kokias karjeros aukštumas pasiekę, o nedidelio uždarbio ganėtinai didelę dalį išleidžia įrodinėdami savo šaunumą stikliuko kilnojimo nuo stalo į burną lenktynėse. Antras dalykas, kuriam negailima likusių varganų pinigėlių, yra “kūdikių maistelis”. Ir ne todėl nežindo, kad galvoja jog pieno trūksta. “Tikros kaimietės” nežindo savo kūdikių, nes tai, jų supratimu, būtų “žemas lygis” ir niekas nenori savo kaime būti “balta varna”.
O jums ar teko sutikti savo vaikus ilgai žindančių “tikrų kaimiečių”? Ir ar daug ilgai žindančių matėte tarp atitinkamo išsilavinimo is socialinio lygio miestiečių?

Raskite dar pirma kudikiu musu kaimuose mes isigijom sodyba Jurbarko rajone, tai sake visoj seniunijoj per paskutinius kelis metus gime vos 20 vaikiuku. Siaip sauskelniu kaimo parduotuvese nerasta. Nesutikau nei vienos su naujagimiu, bet jau kiek vyresniems, tai tikrai duoda karves pienuko.
Is siek tiek vyresnes kartos (dabar butu apie 40 ) kaime gyvenusiu moteru zinau zindziusiu iki 6 men 1m.
Is mazu miesteliu lygiai taip pat mazai zindanciu, labai daug kavailu mitu is neapsisvietimo" Zysdamas pripras prie papo" ,"jei ilgai zindysi atsimins" "slykstu" ir t.t.
Labai reiktu, manau, mokyklose vaikus svieti tiek gimdymo, tiek zindymo klausimais. Tai viena is svarbiausiu sriciu musu gyvenima, o mokykloj informacijos 0.
Tikrai, manau, zindymo ilgis priklauso tik nuo pacios moters ir kas ka sako visai nesvarbu. Jei nori zindyti ruosiesi ir ieskai informacijos, jie reikia. daug kas susiveda ir i pasitikejima savim ir meile sau

Manau, kad tuo konkrečiu atveju tėvelis savo žmoną laiko emancipuota nežindančia miestiete, tai jos priešingybė pagal jį išeina žindanti kaimietė. Beje, ta moteris tikrai iš kaimo kilusi ir ten daug laiko praleidžia, nors dabar ir mieste gyvena. Prieš savaitę mačiau jos vaikutį: laimingas sveikas vaikas, norėčiau, kad ir mano toks/tokia būtų
Tai čia stereotipai sužaidė. O kaip yra iš tiesų mieste ir kaime, nežinau, nors kažkodėl tikėjausi, kad galbūt tas kaimo žmogus turi palankesnį požiūrį į žindymą

Mielosios, nuoširdžiausiai dėkoju už jūsų jau išsakytas mintis. Tikiuosi sulaukti naujų ir daugiau

Čia aukščiau surinkau citatas, atspindinčias Jūsų manymu vieną iš svarbiausiųjų trumpo žindymo priežasčių – informacijos ir žinių stoką/trūkumą.
Ir daugelis kitų mamų man sakė, kad daug ką tikrai verta sužinoti jau iš anksto, dar nėštumo metu. Ir apie motinos pieno bei mišinių esminius skirtumus, ir apie žindymo vyksmą. Kad pagimdžiusi mama žinotų ką ir kaip daryti (juk žindymas prasideda dar tebegulint ant gimdymo lovos!), o ne spėliotų klysdama ir kentėdama.

Tačiau kai pabandžiau prakalbinti nėštukes, užvedęs temą “Ar jau ruošiatės gimsiančio vaikelio maitinimui?” Supermamos Forumo skyriuje “Aš nėščia”, moderatorė ją panaikino kaip patalpintą “ne vietoje”...
Kaip Jūs manote: ar motinos pienas ir žindymas vertas aktyvaus agitavimo už jį?

Įdomi tema

o kas lemia tą trukmę, tikslaus atsakymo ir neturiu
pirmąją dukrytę maitinau tik 2 sav ir tai negalėčiau pavadinti maitinimu, nusitraukinėjau ir kaip dabar pamąstau, taip kvailai galvojau: koks skirtumas nusitraukinėti ir duoti iš buteliuko ar duoti mišinuką. pasirinkau pastarąjį variantą

kai laukiausi antros dukrytės, prisiekiau sau, kaip bebūtų, rankų nenuleisiu ir tikrai pati maitinsiu. vargom 2 mėn, kol dukrytė pradėjo normaliai žysti
žadėjau maitinti bent iki metukų, suėjo metukai, sakau dar bent mėnesiuką. mėnesiukai ėjo ėjo ir net nejutau, kad jau dukrytei suėjo 2 metukai ir vis dar geria MP
Dukrytei pasakiau, kad nebėra pienuko, kai jai buvo 2m. ir 18 dienų

Taip, jeigu tai nepavirsta spaudimu, pasmerkimu ir teroru nesėkmingai žindžiusios mamos atžvilgiu. Paaiškinsiu. Jau ir dabar žindymo mada taip įsigalėjusi, kad bendraamžių forumo skyreliuose, ypač pirmaisiais mėnesiais, juntamas masinis spaudimas žindyti bet kokia kaina. Problema gali būti bet kas, tik, ginkdie, ne pieno trūkumas. Žindyti gali visos, o jeigu tu negali, tai tu bloga mama arba nevykėlė - tingi, neturi kantrybės, eini lengviausiu keliu, nori atimti iš vaiko tai, kas jam geriausia. Iškilus žindymo problemoms - pieno krizėms, esant prastam pieno atleidimo refleksui - tokie moralizavimai iš lubų, nei tavęs, nei tavo kūdikio akyse nemačiusių moterų, tikrai neprisideda prie žindymo sėkmės. Mama, ir taip patirianti problemas, stresuoja tik dar labiau, o kaip tai veikia pieno gamybą, o ypač - atpalaidavimą, ir patys įsivaizduojate. Tą spaudimą patyriau savo kailiu, ir turiu pripažinti, kad išsikapstyti iš užburto rato (pienas neteka - vaikas verkia - mamai stresas - pienas dar blogiau teka) padėjo atsiribojimas nuo tokių "geradėjų" ir galvojimas savo galva. Nutraukiau užburtą ratą, panaikindama momentą "vaikas verkia", t.y. primaitindama mišinuku. Padariau labai, labai blogai savo "gerųjų patarėjų" akimis. Bet būtent taip grįžo ramybė, atsipalaidavimas ir pienas. Po pustrečio mėnesio mišraus maitinimo grįžome vien prie pieno (ir daržovių, nes jau buvo laikas), ir maitinau iki 1 m. 4 mėnesių - būčiau ir ilgiau, bet dėl skydliaukės sutrikimo gydytojos liepė nutraukti žindymą ir gerti rimtus vaistus.

O gal galima plačiau paaiškinti, kas yra "išmoksti normaliai žįsti"? Ir kodėl tas užtrunka taip ilgai? Ne pirmą kartą randu mamas apie tai rašančias, bet niekaip nesuprantu, kas čia per baubas Kažkaip galvojau, kad tinkamai gavęs krūtį kūdikis greitai įgunda ją žįsti, o jei kas negerai, tai ne kūdikis nemoka, o mama kažką ne taip daro Nekalbu apie kai kurias kūdikių burnos patologijas, kalbu apie sveikus vaikus.

Manau, labai gera tema ir verta naujam atgaivinimui
Taip ,manau, motinos pienukas ir zindymas labai verti to agitavimo, nes kai kurios moterys tarsi ruke plauko, nieko nezino apie tai arba zino kruvas mitu
Va jau knyga isleidot, dar iveskit ja privaloma mokyklos programoj ir tikrai po truputi moterys atsimins, pajaus savo vidu

pas mane, kaip GN pasakė, nėra spenelių. kitaip tariant plokšti tai pradžioj bandėm su anstpeniais maitintis. po kiek laiko kažkiek ir tie speneliai iššoko, vaikutis stipresnis buvo ir jau sugebėjo ir tokį paimti
neišvengiau ir nugraužimo būdavo, kad maitini, o iš skausmo ašaros pačios byra kai jau skausmas nepakeliamas, atsistoji ir nueini nusitraukti ir duodi iš buteliuko.
bet mes iškentėjom viską ir po 2 mėn tik mėgavausi maitinimu, daugiau jokių problemyčių ir nebuvo, pienuko krizių net išvengėm

Kazkaip idomiai destote mintis, jei nepatinka ka kazkokiame forume jums raso , tai neskaitykit. Jei norit zindyti ir kyla problemos klauskit specialistu , zindymo konsultanciu.
Nezinau, kas jus galejo smerkt ar terorizuot, jei kazkas pradzioj nesigauna gal jums taip tik pasirode, del to kad pati labai norejot maitinti ir smerket save . As kazkaip jau pastebejau cia forume , jei parasai kazkoki patarima apie zindyma kaip elgtis mamai,kuri matai ,kad daro klaidas zindydama, tai kazkaip iskart isizeidziama, kazkokie atsiranda pasiguodimai,kad kazkas kazka smerkia, izeidzdia

Jeigu įsivaizduojate, ką reiškia bendraamžių forumas, tai turite suvokti, kad ten nelabai atrinksi, ką skaityti, o ką ne, nes šnekama ne temomis, o apie viską. Šia jautria tema (taip taip, jautria, nes žindyti dažniausiai nori ir tos, kurios žindo nesėkmingai) labai slidi riba tarp pasmerkimo/įžeidimo ir patarimo. Jeigu, pavyzdžiui, aš parašau, kad štai, vis dėlto planuoju duoti mišinuko, tai gal tas žingsnis yra apgalvotas, pamatuotas ir, deja, kainavęs daug vidinės savigraužos. O čia išlenda eilinė moralizuotoja, pareiškianti, kad aš atimu iš vaiko, kas jam geriausia, kad žindyti gali visos moterys, kad pienas gaminasi smegenyse, ir kad gal mano vaikui yra bet kas - skauda ausį/nori artumo/ blablabla (net nesigilinus į tai, kas buvo pasakojama anksčiau, ir kodėl būtent toks, o ne kitoks pasirinkimas padarytas), tai yra, bet kas, išskyrus vienintelį variantą - jis tiesiog alkanas, o jai iš paskos abstrakčiai pradeda kiauksėti dar tuntas fanatikių (iš kurių finale gal tik pora žindė ilgiau už mane), tai pagalvokite, kaip jaustis tai mamai, kuriai ir taip nelengva? Sakysite, jeigu sprendimas padarytas, patarimų nebereikia, tai kurių galų išvis pasakotis? Mano atveju, patarimo reikėjo dėl buteliuko. Nes 3,5 mėnesio vien tik krūtį matęs kūdikis neėmė jokio čiulptuko, tad nebuvo įmanoma pamaitinti mišinuku. Ačiū dviems mamytėms, kurios visoje toje kiauksinčioje apie žindymo privalumus (kuriuos ir pati ne blogiau už tą minią žinojau) minioje atsiliepė į tiesioginį klausimą ir patarė apie buteliuką su labai minkštu čiulptuku, kurį vaikas ir pripažino.