Pasidalinsiu patyrimais ir aš, nes ruošiantis operacijai buvo naudinga perskaityti kitų įspūdžius.
Taigi pradėsiu nuo to, kad ankstyvoje vaikystėje kelis kartus sirgau pūlinga angina. Vėliau viskas buvo ok. Būnant 18 metų kažkas buvo nutikę su keliais, žiauriai skaudėjo, bet po stiprių vaistų susitvarkė, tik prieš vėjuotą orą pamaudžia iki šiol. Be to, sužinojau, kad turiu mitralinio vožtuvo prolapsą. Prieš 2-3 metus prasidėjo nuolatinis gerklės paraudimas, kurio paūmėjimai sutapdavo su galvos skausmais, popietiniu temperatūros pakilimu 37-37,3 ir nuolatiniais pūslelinės bėrimais. Vėliau pastebėjau, kad truputį padidėjusios tonzilės, atsirado nemalonus kvapas burnoje, prasidėjo tie "kamštukai".
Neapsikenčiau, pasidariau ASO (titras apie 450), pasėlį (išaugo S. aureus +3), nuėjau pas LOR. Sako, lėtinis tonzilitas, rekomenduoju operuot. Bandžiau įtikint, kad pabandytų antbiotikų skirt, nes pasėlis rodė, kad viskam tas stafilokokas jautrus. Davė siuntimą konsultacijai dėl operacijos į Santariškes.
Santariškėse labai jaunas vyrukas "pakonsultavo", o tiksliau, cituoju "vadovėliuose rašo, kad lėtinio tonzilito antibiotikai neįveikia, kada norit užsirašyt operacijai?". Klausiau kodėl neįveikia, bet nesugebėjo atsakyt. Tik vėliau internete pati išsikapsčiau, kad dėl audinio surandėjimų ir kamščių nišose vaistai tiesiog neprieina prie infekcijos. Užsirašiau po pusmečio, kad dar liktų laiko išbandyt kitus variantus.
"Kito varianto" pabandymui antibiotikų išrašė šeimos gydytoja. Iš pradžių viskas smarkiai pagerėjo, nudžiugau, bet po poros mėnesių vėl tas pats..
Nulėkiau dar pas vieną LOR, šįkart turinčią ilgametės patirties. Ji konstatavo, kad nėra toks baisus tas mano tonzilitas, bet atsižvelgiant į papildomas sanarių ir širdies bėdas, irgi rekomendavo operuotis.
Taip ir buvo nutarta. Nors ligoninių ir gydytojų bijojau nerealiai, niekada negulėjusi..
Spalio pradžioje operavo Santariškėse, gydytojas A. Burkus. Pagyvenęs, iš šono atrodo kaip apsinešęs, bet skalpelis rankoje nedreba.
Rašydamasi operacijai galvojau, kad rinksiuosi vietinę nejautrą, po to, prisiskaičiusi forume, nusprendžiau imt bendrą. O ligoninėje, kai paklausė, ėmiau ir sudvejojau, palaikymo komanda palatoje - tėvai - irgi buvo už vietinę. Tad ėmiau ir apsigalvojau imt vietinę. Tik paprašiau tabletės raminamųjų, nes žiauriai stresavau. Tabletė gerai užnešė, kurį laiką buvo liuks. O kai pastebėjau, kad poveikis slopsta, atėjo ir išsivedė.
Įsivaizdavau, kad su vietine nejautra operuojant į burną įkiša žiodiklius, laiko galvą, pririša rankas (vėl forumo įtaka
), bet viskas buvo paprasčiau. Pripurškė aptirpinančių vaistų. Nuvedė į operacinę, pasodino, užklojo dviem paklotukais. Į kiekvieną pusę suvarė po 3 dūrius lidokaino. Čia ir buvo skaudžiausia dalis, ašaros tik pasipylė. Gydytojas pačiupo tonzilę su spaustuku, paklausė, ar jaučiu ką nors. Išgirdęs neigiamą atsakymą ėmėsi darbo. Keli brūkštelėjimai, tonzilės patraukimas, nukirpimas, tamponas, prideginimo aparatukas, kraujo išspjovimas ir viena pusė baigta. Kita analogiškai (nors su ja buvo truputį sudėtingiau, reikėjo papildomo švirkšto vaistų ir labiau kraujavo). Skausmo nejaučiau. Jaučiau, kad kažkas kažką daro gerklėje, truputį tempimą. Kelis kartus sužiaukčiojau ir kartą kostelėjau, kai į gerklę nubėgo kraujo (tiesa, kraują ne tik spaudžia su tamponu, bet ir išsiurbinėja siurbtuku, o sesutė dar ir ašarą nušluosto
). Prieš operaciją gydytojas davė labai gerą patarimą - kad kuo mažiau norėtųsi ryti ar žiaugčioti, reikia giliai ir tankiai kvėpuoti per burną! Tikrai padeda.
Nuo išėjimo iš palatos iki sugrįžimo praėjo 35 min., pati operacija truko gal 10 min. Buvau nerealiai laiminga, kad pasirinkau vietinę nejautrą (dar ir dėl to, kad esu cekava zosė ir norėjau pamatyt operacinę, įrankius ir įsitikint, kad operuos tikrai gydytojas, o ne rezidentė, kuri nuo pat paguldymo praktiškai viską darė už gydytoją - apžiūra, popieriai, visokie paaiškinimai).
Galiu palinkėti nebijoti vietinės nejautros. Pagalvokit, anksčiau vaikams taip operuodavo, nejautra gal ne tokia efektyvi būdavo, bet visi ištvėrė. Drąsiau
Palatoje iš pradžių buvom keturiese, po to likom dviese. Labai džiaugiausi, kad palatos kaimynę operavo tą pačią dieną ir tą pačią bėdą. Buvo ir drąsiau, ir linksmiau su smagia kompanija, kai gali pasitart, palygint naujus pojūčius.
Ligoninėje praleidom tris paras. Valgyt leido kitą dieną po operacijos. Bet buvo nelengva.. Atneša pusryčius, kol pavalgai, atneša priešpiečius, kol juos įveiki, jau ir pietūs.. Dabar, praėjus vos daugiau nei dviems savaitėms, labai gerai sukramčius valgau praktiškai viską. Gerklėje fibrinas likęs labai nedaug kur. Bet visą šią savaitę vakarais pakyla temperatūra 37,1. Sako, po operacijos normalu. Bet man po operacijos nekildavo, gal tik vieną vakarą buvo. O dabar jaučiuosi ne ką geriau nei apskritai su neišoperuotomis tonzilėmis
Tikiuosi, kad laikina čia. Ir kad ne veltui operavausi (pasirodys, kad koks nors kitas briedas gadina gyvenimą ir kad tonzilės buvo visai ne prie ko
)
Dar dėl maisto. Rezidentė sakė, kad bananus galima valgyt jau kitą dieną po operacijos, bet jie man žiauriai graužė (kažkas forume irgi buvo minėjęs). Vėlesni trys bandymai buvo tokie pat, tad bananų privengiu iki šiol. Obuolių tyrelė užat puikiai ėjo. Dar pirmomis dienomis namuose labai gerai buvo vištienos sultinukas ir grūdėta varškė. Ir visą laiką daug, daug vandens.
Sėkmės jumi! Nebijokit, viskas bus gerai.
bet paskui apžiūras turėjau po du kartus 
bent jau iš jo kalbos taip supratau, nes pas jį ėjau konsultacijai... Bet aišku 100% garantuota nesu, maža kas dar gali ir iš jo pusės pasikeisti. Bet kadangi jokių vokelių nedaviau ir nesiruošiu duoti 
ir operacija neturėtų būti sunki, tai nelabai turėčiau teisės pykti jei operuotų ne jis. Ką paskirs, tą paskirs 
Bet vat jau kokiam gimdymui, ar šiaip moteriškom bėdom, tai jau gerai pagalvočiau ar sutikti... 
Laikykis, gydykis ir sveik 
na nezinau, man liepe gerti daug daug saldzios ramuneliu arbatos. Ir man kazkaip itikinamiau skambejo, nes visgi si arbata mazina uzdegima, tai padeda ir greiciau gyti 
