Katė ir kūdikis

Kaip gerai, kad man sia tema uzrode. Baisiai nerimavau del busimo leliuko ir savo siamo katino, kuris medzioja viska, kad plika ir juda. Bet pasiskaiciau ir ramiau pasidare.



Jau tie sveciai... As kiek kartu sakiau, kad prie mano katino nelystu (jis irgi svetimu nemegsta), bet ne vis tiek lenda, o poto visiems pasakoja, koks mano katinas monstras. Tai man tos kalbos jau igriso. Liepiu is anksto visiems nesiskusti.



Nuraminai, nes as panasaus bijojau. Supratau dabar, kad svarbiausia stebeti ir laiku reaguoti. Kaip bus, taip bus. Katinelio savo lepunelio niekam neatiduosiu. O bobutes su savo kalbom tegul...
Ech. Tikiuosi bus viskas gerai.

Nepergyvenk, viskas bus gerai.Svarbiausia,kaip pati sakei, pirmom savaitem priziureti katiniuka,kad jis suprasti kad beleko tam vaikeliui negalima daryti.Katinai nera besmegeniai,kaip kad daugelis mano,jie tikrai supranta,kad tas maza vaikeliukas yra bejegis ir jo liesti negalima.Sekmes auginant savo mazuliukus!

pasisakysiu ir aš į tą temą

turėjau aš katiną gražuolį, išlepintas buvo be galo. Mylėjau jį kaip vaiką. Sekiodavo paskui mane kaip uodegėlė. Jei aš vonioj maudydavausi, tai tol kniaukdavo prie durų, kol vyras įleisdavo pas mane. Po to sedėdavo ant vonios krašto ir stebėdavo. Miegodavo tik pas mane, kai nuvažiuodavom su juo pas uošvius, tai iš slėptuvės tik aš sugebėdavau ištraukti, nes į kitų balsus neatsišaukdavo... Dievinau savo katiną be proto... Tačiau jo charakteris buvo ne iš gerųjų. Kai supykdavo, būtinai keršydavo, ir ne iš karto, o praėjus laikui. Patykodavo, kai mažiausiai tikiesi, pribėgdavo ir kasdavo skaudžiai iki kraujų, vieną sykį labai gilias žaisdas buvo padaręs. Žinojau jo charakterį, bet man jis vis tiek buvo pats geriausias... Mane be galo nervindavo (o ir dabar nervina) kai ateidavo kai kurie svečiai, imdavo prie katino kabinėtis, o po to nuo jo gavę pretenzijas reikšdavo, buvo tokių, kurie net susidoroti grasindavo . Visada perspėdavau, kad mano katinas piktas, ir nėr ko prie jo lysti. Tačiau ne apie tai šneka.
Pastojau, laukiausi, labai nerimavau dėl to, kaip katinas sureaguos į mažylę. Visi pradėjo įkalbinėti, kad atiduočiau katiną anytai (ji labai jo norėjo) arba mamai, tačiau aš buvau labai griežtai prieš tai nusistačiusi. Man buvo nepriimtinas faktas, kad žmogus imasi auginti gyvūną, o po to ji išmeta, kai atsibosta. Ne tokio aš auklėjimo. O be to, katės mane supa visą gyvenimą, aš tiesiog dievinu šiuos gyvūnus. Užsispyriau juodai. Ne, ir taškas. Katinas liks su manim.
Gimė dukrytė, parsivežėme ją namo. Katinas pradžioje veržėsi su mumis į vieną kambarį, po to lyg ir suprato, kad dabar yra vaikelis, ir jam ten ne vieta. Tačiau praėjus kokiam mėnesiui aš vėl pradėjau leisti katinui miegoti su mumis. Viskas tarsi puikiai klostėsi, tačiau katinas labai pasikeitė. Jį tarsi depresija ėmė kamuoti, pradėjo šokinėti pro balkoną, įkrito pas kaimynus. Po tokių nuotykių pradėjau labai bijoti, kad jis neiškristų ir neužsimuštų, o jis vis tiek taikydavosi į balkoną, jei likdavo atidarytos durys, bėgdavo į koridorių. Vėl visi ėmė kalbinti, kad atiduočiau katiną, ir jo netraumuočiau, nes jis matyt ėmė jaustis nereikalingas, nors aš labai daug dėmesio jam skirdavau, daug daugiau nei iki vaikelio gimimo. Ir vieną kartą nutiko tai, kas lėmė mano apsisprendimą per kelias sekundes. Mes gulėjome lovoje su dukryte, o katinas gulėjo man ant kojų. Jis pakilo, ir pradėjo lįst prie dukrytės, aš jį nuvijau. Kai ėmėm snausti, katinas sugrįžo, puolė ant manęs, įkando man (na, man tai ne naujiena), o po to šoko ant dukrytės. Vos spėjau jį numesti ant grindų. Tą pačią minutę paskambinau mamai, ir paprašiau, kad pasiimtų mano princą pas save. Verkiau siaubingai, kai atvažiavo paimti, jaučiausi taip, tarsi atiduočiau dalelę savęs. Va ir dabar verkiu prisiminusi... Mama ramino, sakė, kad jam ten daug geriau bus, nei pas mane. Vis tiek verkiau. Dabar jau beveik pusė metų, kaip mano princas gyvena pas mano tėvus. Popinamas ir lepinamas , gal net labiau nei pas mane buvo... Ir nors man jo labai trūksta, žinau, kad niekada nebūčiau sau atleidusi, jei tada jis būtų įkandęs mano mažytei, kuri tuo metu buvo tik poros mėnesių. Mano vyras iki šiol nežino, kas nutiko. Pasakiau, kad apsisprendžiau pati.

vat ir mano pamastymai identishki, bandysim susigyvent...

Oi kokia tavo liudna istorija. Labai nenoreciau, kad ir man taip nutiktu
Zinau, kad jei katinelis kels gresme leliukui teks kazka galvoti, bet kad as, deja, netureciau kam jo atiduoti. Brolis labai toli, tevai - niekaip, o uosviai per seni, kad tinkamai mano kacu pasirupintu. Uztat labai ir tikiuosi, kad viskas bus gerai.
Ai, gal dabar geriau apie tai negalvosiu, nes liudna labai darosi



Tikekimes mums viskas pavyks

oi, kokia istorija Skraiduolės kates labai myliu, bet vaiko gerovė svarbiausia...
kol buvau , katinas buvo geriausias draugas, atrodė, kaip vaikas, labai bijojau, kad mažei nebūtų kokios alergijos katinams, nes neįsivaizdavau, kad galėčiau kam atiduot
o kai atsirado dukrytė, katinas nuėjo į antrą planą, jau nebešukuoju taip dažnai, kaip anksčiau, mažiau glostau, nes rankas reiks eit plaut paskui, kad prie vaiko galėčiau liestis ir t.t. pradžioj katinas jautėsi atstumtas, nuskriaustas, dabar apsiprato su padėtim, tik gaila, kai mes visi trys su vyru ir vaiku žaidžiam, ar ant sofkės prieš TV būnam, o kaitnas sėdi šalia ir žiūri graudžiai toks vaizdas mes su vyru vis jo pagailim ir guodžiamės, kad kai vaikas paaugs, bus su katinu geriausiais draugais ir tada jam tikrai dėmesio nepritrūks, dar per daug bus
mano katino charakteris geras, nesikandžioja, svetimus žmones myli, iškart ant kelių įsitaiso, gerietis, žodžiu... vaiko ir bijo, ir miršta iš smalsumo susipažint artimiau

Musu Siamo kate mane pribaigs Negana to,kad rytais pradeda nesavu balsu prasyti valgyti (kada jai uzeina 6-7 ryto) ir eidama per kambarius visus kelia tai vakar bedurniuojant (pradeda lakstyti per lova ir kambarius) uzsoko ant maziuko anksciau labai ziurejom,kad taip neatsitiktu,bet kazkada turejo ka nors pan. iskrest.Kai tik parsivezem is ligonines tai privenge,bet paskui pora kartu bande i lovyte isokti,viena karta net nakti,tai uz kupros spejau nugriebti,zodziu nezinau kas toliau bus,kol kas neatsisakom kates,bet ziuresim,patariu visoms buti atsargesnem,nes kaip bebutu niekad nezinai ka gali sugalvoti,bent jau musu tai bjauraus charakterio papuole, buna gi katinai ramus,meilus malonu paglostyt,musu gi dabar dazniau su tapke per nosi gauna Gal kai vaikelis paaugs viskas susitvarkys

Dar kai maziukas labai verkia, kate irgi pradeda garsiai miaukti,niekaip nesupratau ar ji kviecia kad kas ateitu, ar ja cia tas verkimas nervina bet viena karta issiaiskinau,pasirodo nervina,nes miauke o, po to bande ikasti i kojyte Tai va kokia kobra isitaisem

Pirmiausia mūsų namuose apsigyveno katytė, kuri labai prie manęs prisirišo. Po metų gimė dukrytė. Tad, žinoma, katytei dėmesio pradėjo trūkti. Viena vakarą grįžome namo ir radome apsisiotą lopšį, kėdutę, vystymo stalą. Žiauriai supykau ir išsigandau. Iš pradžių kilo mintis katytę atiduoti, bet paskui pagalvojau, kad esu už ją atsakinga. Jei jau parsinešiau, tai turiu ir auginti. Nusprendėme katyte sterilizuoti. Ir, žinot, visos problemos išsisprendė. Katytė pasidarė dar meilesnė. Nors tas būdas ir nelabai humaniškas, bet ką jau darysi.

Papildyta:
Prašyčiau patarimo.
Dukrytė pradeda ropoti ir bijau, kad neprisiragautų katyės kraiko. Katytės tualetą laikome virtuvėje, durų nėra.

Statykit deze tualete,pripras greitai.Mes pripratinom daryti i tuscia deze ir is karto ispilam ir isplaunam,ir kraiko pirkti nereikia ir kvapo tokio nera

Mano katinas,kol nebuvo mazojo buvo tarsi antras vaikas seimoje.Labiausiai mylejo mane,miegodavom kartu ,visad budavo demesio centre.Jis visad jausdavo kur man skauda ir atsiguldavo ar prisiglausdavo prie tos vietos.Kai vienakart katinas prisiglaude prie pilvo,pagalvojau,kad laukiuos,nes labai norejom antro vaikelio...ir praejo 9men.Kai grizom su suneliu namo katinas pro duru tarpa piktai ziurejo,pasisiause lyg pamates konkurenta ir suprates,kad nebebus pirmas,pradejo zymeti savo teritorija,pridarydavo i vezimeli,jei bardavai,pridarydavo kitur.Vargau ziauriai,nervai buvo itemti,nors stengdavaus katinui parodyti,kad jis toks pat mylimas,kaip anksciau.Po truputi viskas aprimo ir dabar katinas miega vaiko lovelej,kai mazylio nera.Kai sunus eina miegoti,katinas uzleidzia jam vieta.Jei patempia uz usu ar ausies,tik parodo,kad turi nagus,bet nei karto po kol kas neibreze.Manau,kad katinui reikia laiko,kad priprastu prie naujo seimininko.Aisku ir mums kantrybes.

Prisiskaičiau , labai gerai, kad tokia tema yra ir ačiū, kad parašėt įvairių nuomonių ir atvejų. Mane kamuoja tos pačios abejonės: kaip sugyvens mano katinas su naujagimiu. Katinas tikras plėšrūnas, turi bjaurų charakterį, puldinėja ir 7 metų dukrą, jei ta sėdi ant grindų, tai ir ant galvos užšoka, o šiaip iš pasalų į kojas kimba ir mane, jei tik pasiekiama būnu, puola, tikiuosi, kad mažojo bijos, nes labai, labai nenoriu skirtis su juo, jis mums teikia daug džiaugsmo. Tikiuosi, kad Kasharas supras, kad mažesnio skriausti negalima.