“Tema apie meilę sau“

bet tai kur tada dingsta žmogaus atjauta/gailestingumas kitam? Gal tai kaip tik galimybė padedančiajam padėti, nors paprastai jis to nedaro.
Gal nelabai aiškiai suformulavau. Tiesiog noriu pasakyti, kad ir kenčiantis ir gelbėjantis - abu mokosi. Antraip nereikėtų mokytojų ir išminčių.

O apie meilę? Kodėl reikia mylėti save? Nemylėdamas savęs, negalėsi mylėti ir kitų. manau, kad tik per meilę žmogus gali save realizuoti.

Apmąstyti tam, kad aiškiai skirti ir turėti orientyrus.

Meilė, intuicija, religingumas, atjauta yra už proto ribų. Protas apie šias kokybiškas sąmonės būsenas gali tik kalbėti bet jam tai nepriklauso. Todėl arba kalbate apie meilę, diskutuojate, propaguojate, kviečiate mylėti, žiūrite filmus apie meilę, skaitote romanus, bet kai tai darote meilės būsenos neturėsite.
Žodžiai priklauso proto pasauliui o meilė yra už proto ribų todėl yra sakoma: - “kas myli tas tyli“. Kuo daugiau žodžių apie meilę, atjautą, religingumą tuo toliau žmogus nuo viso to yra. Tai tampa tik proto temomis!
Protas neršia, terškiasi tose temose jis maitinasi tomis temomis, bet šių kokybiškų sąmonės būsenų paimti negali. Negalėdamas paimti protas pats sau priskiria šias vertybes tai yra vadinama proto spekuliacijos.
Pavyzdžiui.; Jėzus Kristus tokius spekuliantus vadina fariziejais. Fariziejus žino šventą raštą mintinai ir pamokyti kitus mėgsta ir pasirodyti ir, kad jį kiti gerbtų ir dar pagarbiai kreiptųsi mokytojau, bet religingumo jame nulis. Jis tik spekuliantas.

Iškyla klausimas: kaip gi tuomet paimti šias kokybiškas sąmonės būsenas? Kaip gi paimti tą meilę, kuri myli be išimčių? Protas ir jo atributika žodžiai tam netinka o tai reiškia, kad nėra jokių kelių ir jokių metodų “kaip mylėti“, “atjausti“, “būti religingu“ ir t.t! Niekas nežino iš kur meilės būsena ateina ir kur jį nueina - ji yra čia ir dabar arba ne. O jei mirkstame temoje apie tai, reiškia dabar dominuoja protas ir meilė šiuo metu tik tema.

Nepaisant to, kad meilė ir kitos kokybiškos sąmonės būsenos protui nepriklauso - protas niekur nedingsta. Būtų viskas savose vietose jei protas atliktų jam skirtas funkcijas ir nesikištų į tas funkcijas, kurios jam nepriklauso – deja... Protas tampa diktatoriumi! Žmogus pradeda matyti, girdėti, užuosti, maitintis protu. Matome gerus ir blogus žmones, madingus, reikšmingus ir žemo lygio ir t.t. Pradedama girdėti neteisingai kalbančius, skaičiuojamos kalorijos ir t.t. Žmogus pats to nesuvokdamas tampa savo proto vergu. Jis tampa pasmerktas egzistuoti tik toje matricoje koks yra jo protas. Tai galima sulyginti kaip su kompiuterine programa , kuri implantuota į jo smegenis. Taip žmogus atsiduria uždaroje sistemoje. Visas jo gyvenimas tampa programa. Bet baisiausia, kad viskam yra riba – protas turi vystymosi stadijas ir ribą. Kai protas(programa) prieina ribą prasideda nepasitenkinimas gyvenimu, kančios.
Susidūrus su gyvenimo problemomis protas gali įstumti į dar didesnes kančias bet galima protą pakreipti ir kita linkme. Protas turi tokią unikalią savybę kaip mąstymas. Mąstymas yra puikus instrumentas susidūrus su gyvenimo problemomis! Tik nereikia visko statyti ant mąstymo – proto - jis visų gyvenimo problemų neišspręs! Bet kuo gi naudingi tuomet apmąstymai ieškant išeities iš gyvenimo problemų?
Mąstymo lavinimas visų pirma yra naudingas tuo, kad galime gauti aiškius – ORIENTYRUS!
Proto dėka mes galime aiškiai ATSKIRTI! Atskirti ir turėti aiškius orientyrus problemose jau yra šis tas. Dar daugiau – skirtingos proto rūšys – skirtingi bus ir orientyrai. Išminčiai tuo ir skyrėsi, kad jie naudojosi kitomis arba keliomis proto rūšimis nei įprastai naudojasi žmogus. Kiekvienas papuolęs į gyvenimo problemas turi šansą peršokti į išmintį – tapti išmintingu arba dar kitaip vadinama – “nušvisti“.

Ispudinga, dekui

Vanduo, o tu pats tokia meile jauti, ar cia daugiau rasai teoriskai, kad taip turetu buti?

N.D. Walsh'o knygoje yra gera mintis: žmogus apie kažką šneka tol, kol to ieško. Radęs pradeda tuo gyventi ir poreikis kalbėti savaime dingsta. Manau, tai tinka bet kokiai temai: laimei, meilei, dvasingumui ir tt.

Niekas negali gyventi svetimo gyvenimo tad bet kokia informacija yra skirta asmeniškai ja susidomėjusiam.
Jei susidomėjote stebėkite save ar neįsijungė jumyse gynybinė reakcija – abejonės, skepticizmas, vidinis prieštaravimas, neigimas – visa tai yra signalas, kad esate nepasirengęs savo naujiems atradimams ir iš šios temos nieko naujo negausite - išskyrus užsitvirtinimą, kad esate teisus o tai reiškia, kad kontaktas su savo nauju, bet kitame neįvyko ir žmogus pasilieka prie savo seno ir įprasto supratimo. Svetimo šiame gyvenime nieko nėra nes niekas negali gyventi svetimo gyvenimo. Kai jus skaitote ką rašo vanduo ar bet koks kitas šio forumo dalyvis tai iš tikro kiekvieną kartą susiduriate patys su savimi ir esate atsidarę savo naujam arba įsijungia gynybinė reakcija.
Tai geras orientyras, kurį naudinga apmąstyti.

tai vis del to kaip atpazinti ta samones busena, kuri nesusijusi su protu - meile? ta besalygiska meile?
nors kalba eina apie meile sau, bet va iskyla klausimas kaip besalygiskai myleti vyra? atrodo, kad besalygiskai gali pamilti tik kudiki, vaika, priimi ji visa toki koks jis yra, o vat vyra taip myleti ir priimti nepavyksta, nes vis kliuna kazkokie trukumai ar ydos

Na taip...tol kol mes to nepriimam kaip savo, nes tai ir yra musu ydos, netubulumai bei pretenzijos paasauliui ir dau daugelis visokiu kitokiu "dalyku" tol l bus sunku besalygiskai myleti vyra:)

O kam tą vyrą mylėti besąlygiškai? Vien tai, kad mes išsikeliam tikslą mylėti kažką besąlygiškai, jau yra prievarta.
Sakyčiau, didžiausia problema yra tai, kad mes nei sau, nei kitiems neleidžiam būti savimi. Nesąmoningas žmogus nori keisti kitą ir bando tai daryti. Kyla konfliktai. Ezoterinės knygos, psichologai patarinėja keistis pačiam. Tačiau irgi nieko gero iš to nebus. Nes mes panorėję taip paprastai nepasikeičiam, o ir ar to iš viso reikia? Pradžioj gal užtenka pakeisti požiūrį. Į save, į savo artimus, į aplinką. Tik taip galima išeiti iš užburto rato. Ko gero tik taip.

Keliai ir metodai priklauso protui o kadangi meilė nesusijusi su protu tai nėra jokių kelių ir metodų kaip mylėti. Bet yra orientyrai.
Pavyzdžiui.; “esančiam linijiniame prote” reikia įtikti tuomet jis ,,myli’’ o jeigu nebe įtinki - įsižeidžia, priekaištauja, pavydi, pyksta, jaučia pažeminimą, neapkenčia – meilė baigiasi. Meilės nebėra, bet kadangi proto savybė skirstyti į <<mano - ne mano>> išlieka tad reikia dar ir paleisti tai kas priklauso man. Šioje situacijoje blogiausia, kad “linijinis protas” turi ir dar vieną savybę - atiduoda pirmenybę viskam kas teigiama ir tam kas mano. Tai kas priklauso man reikia dar ir išsaugoti. O jeigu pabėgo ar atsidūrė svetimam glėby? Prasideda kančios.

“Alternatyviame - išminties prote” skirstymas į << teigiamą – neigiamą>> ir <<mano – ne mano>> irgi yra bet nebėra linijiškumo – pirmenybės atidavimo. Pavyzdžiui.; senovės Kinijos išminčius Laozi sako: “gėda ne blogiau už pergalę”. Atkreipkite dėmesį, jo prote nebėra linijiškumo - pirmenybės atidavimo tikslui, pergalei, sėkmei, laimei, tam kas mano ir t.t.
Dar kartą pasikartosiu skirstymas į <<teigiamą – neigiamą>>, <<pergalė – pralaimėjimas>>, <<sėkme – nesėkmė>>, <<mano – ne mano>> išminties prote išlieka, bet nebėra linijiškumo - pirmenybės atidavimo teigiamam ir tam kas mano.
Pavyzdžiui.; ar kentėtų Laozi jei nuo jo pabėgtų žmona?
Žinoma, kad skausminga kai tai kas mano staiga pradingsta, bet jeigu prote nėra savybės atiduoti pirmenybę tuomet dėl manęs yra kažkas kita. Na pradingo mano žmona ar vyras - skaudu? Skaudu! Bet Rytų išmintis sako : “atiduodamas pirmenybę rizikuoji prarasti viską“! Jeigu prote nebėra linijiškumo, pirmenybės atidavimo tai netekus kas priklauso man lengvai surasi vėl kas skirta tau. O jeigu linijiškumas išlieka, tuomet telieka užjausti kokie košmarai išgyvenami dėl tos vienintelės ar vienintelio - “mano nepakeičiamo“.

Turintys patirties sako: <<laikas gydo>>! Taip laikas gydo nes per ilgą laiką vis tiek pasikeičia žmogaus fazė ir į visą tą patį jis jau pradeda žvelgti kitomis akimis.
Bet esantis “alternatyviame – išminties prote“ neturi laiko laukti kaip pavyzdžiui.; esantis linijiniame prote laukia ypatingo įvykio, geresnio rytojaus ir t.t. – esantis išminties prote renkasi iš to kas yra dabar. Kam kentėti dabar jei galima džiaugtis gyvenimu dabar!?

Yra ir dar viena proto rūšis, kuriame nebėra ne tik linijiškumo, pirmenybės atidavimo bet ir skirstymo į <<teigiamas – neigiamas>>, <<mano – ne mano>> ir t.t.!
Viskas yra tavo sąmonė sako rytų išmintis.
Jeigu nebėra skirstymo į <<mano – ne mano>> ką mes tuomet matysime žiūrėdami? Su kuo mes tuomet bendrausime? Ką mes tuomet mylėsime...

Pradžioje naudinga pradėti nuo susipažinimo su “linijinio proto“ veikimo principais ir su “alternatyvaus – išminties proto“. Žinoma visa tai dėl gilaus apmąstymo ir tolimesnės praktikos savo asmeniniame gyvenime. “Alternatyvus – išminties protas“ naudingas kai reikia pagerinti santykius , surasti išeitį iš kančių bet su “išminties protu“ sotus nebūsi. Visa visuomenė, sistema yra linijinio proto matricoje. Todėl be linijinio proto neužsidirbsime pragyvenimui. Visi technikos stebuklai kuriais mes naudojamės - televizorius, automobilis, telefonai irgi yra linijinio proto kūriniai. Deja kaip minėjau anksčiau linijinis protas turi vystymosi stadijas ir ribą. Ekologinės problemos, krizė ir kitos problemos ir yra simptomas, kad linijinis protas priėjo ribą. O priėjus ribą prasideda patologija ir košmarai. O viską ką sukūrė linijinis protas atsisuka prieš patį žmogų šio proto savininką.

Išeitis yra alternatyvus – išminties protas…

O kaip keiciamas linijinis protas i alternatyvu arba isminties prota?

Kaip pereiti iš vieno proto į kitą metodų irgi nėra todėl atsiduriame ties riba arba – arba. Metodų nėra bet vėlgi yra orientyrai.
Kai “linijinis protas“ susidurs su nesuprantamu, nesąmone, tai jis arba persijungs į neigimą ir agresiją arba ieškos savyje jėgų vystytis. Protas vystosi ne tuomet kai terškiasi savo įprastose variacijose. Pavyzdžiu.; nebus proto vystymosi kai jus suprasite, kad “pergalė geriau už gėdą“ arba, kad tiesa propaguojama dėl žmonių gerovės yra nuostabu, kad kova prieš blogį yra gerai ir t.t.

Protas vystosi tik keisdamas savo savybes į naujas savybes!

Štai čia ir susiduriama su sunkumu. Bet mes turime savyje dar ir “protą stebėtoją!
Pavyzdžiui.; susidūrę su nesuprantamais teiginiais iš alternatyvaus – išminties proto, mes atsiduriame ties pasirinkimo riba: jei pasirenkame nevystyti savo proto, tuomet užsidarome nuo temos arba pradedame kritikuoti, neigti - tampame agresyvūs.
Arba atsisakome būti “linijinio proto bendrininku“ ir vietoj kritikos, neigimo, įrodinėjimų, atsitraukiame į “protą stebėtoją“. Tik pasitelkus “protą stebėtoją“ įmanomas proto vystymasis susidūrus su nesuprantamais teiginiais iš kitų proto rūšių.
Tik pasitelkus protą stebėtoją įmanoma pastebėti savo linijinio proto savybe ir pastebėti kokios savybės yra priešingos pavyzdžiui.; alternatyvaus – išminties proto.
Tik pasitelkus protą stebėtoją įmanoma pastebėti tuos skirtumus.
Ir tik pasitelkus protą stebėtoją tampa įmanoma rinktis kokiu protu reaguoti, elgtis vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje.