“Tema apie meilę sau“

Aisku...tad jei protas vystomas, ar galima vystyti MEILE?

Ar tai vyksta neatsiejamai?

Vaikystė, jaunystė ar galite prisiminti ir sužadinti savyje tas kokybiškas sąmones būsenas, kurias teko patirti? Kiekvienas prisimena savo vaikystę, jaunystę bet ar bus tuose prisiminimuose dabar ta skaidri emocija, ta kokybiška sąmonės būsena, kuri buvo kadaise ar tik sausi faktai!? Prisiminti būsenomis, emocijomis - tokią atmintį galima vystyti. Apmąstyta vaikystė, jaunystė yra žingsnis į išmintį. Tai pirminis pasaulis kai dar nebuvo iki ribos išsivystęs linijinis protas.
Linijinis protas dabar iš meilės gali padaryti vertybę tuomet prasidės savęs apgaulė ir spekuliacijos.
Jeigu žmogus sutapatina save su savo linijiniu protu tai “meilė sau“ gali būti sumaišyta su meile savo protui. Tuomet tampama paprasčiausiu egoistu.
Meilė dažniausiai ateina nesąmoningai, spontaniškai ir išeina. Be išminties proto tampa sunku ją susigrąžinti nes prarandamas orientyras. Taigi, alternatyvus protas yra orientyras trokštantiems meilės.

Bet vistik yra toks kaip orientyras - vaikystes isgyvenimai/jutimai sujungti su ismintimi kuria isgyvenimus, kuriuos galima vardinti kaip MEILE SAU...?

aciu sie zodziai viska sustate i vietas, taigi vel ir vel pradeti reikia nuo saves. Leisti sau buti savimi - atrodo taip lengva... bet pasamonej iskyla tarsi baime o ka kiti pagalvos? ir darai ne visai tai ka is tikuju noretusi.
O kaip suzinoti kas tu esi? ar koks tu esi?

Kaip greitai ir nesustabdomai ateina atsakai, jei tik imi saves klausineti "kas yra kas"...dalinuosi, verta isiklausyti

http://www.youtube.c...o5N_8iemUY&NR=1

zmogus su savo bedomis niekada nelieka vienas sau. padedanciuju visada yra, kaip realiu gyvu zmoniu, taip ir nematomu angelu-sargu, mokytoju, isejusiu artimuju. tik pats zmogus gali tos pagalbos nepriimti, atsisakyti jos. labai paprastas pvz. jam reikia, kad kazkas issprestu jo problema, kad ji dingtu kaip pamojavus burtu lazdele... ar atsirastu kazkoks budas ( stebuklingas vanduo, augalas, maistas, vaistas, akmuo ar aparatas) jis pasiruoses dekoti iki gyvenimo pabaigos, tik kad nereiketu ieskoti savyje priezasciu ir pripazinti savo klaidu, tik kad nereiketu keistis paciam ir keisti savo mastyma...tokios pagalbos jam nereikia
is tikruju niekas kitas uz ji tai padaryti negali, nes kur priezastis, ten ir atsakymas, iseitis. kitokia pagalba - kai padaroma uz pati zmogu, ne pagalba, o meskos paslauga, nes kentes kaip pats zmogus, kaip ir tas, kuris jam "padejo".
zmones mokosi labai skausmingai, kartais prireikia keliu gyvenimu, bet pamoka auksciau uz viska.

Įdedu nuorodą, iš kur galima parsisiųsti E. Tolle, knygos "Dabarties akimirkos jėga" autoriaus, seminaro įrašą. Viršutinė nuoroda yra apie kvėpavimą, kaip sutelkus dėmesį į kvėpavimą pakliūti į dabarties momentą. Apačioj nuoroda- seminaro įrašas. Kaip sako pats E. Tolle, "Įdomu nebus. Bet turbūt ir patys tai pastebėjot" dar:"Galbūt kažkas, atvykęs čia, tikėjosi rasti laimę. Tikriausiai jau ir patyrė nusivylimą" (Netiksli citata).
http://tfile.ru/foru...pic.php?t=34366
Yra ir knygos online variantas.

Nesupratau kas noreta pasakyti...

Sutinku, kad nereikia meškos paslaugų, tik kyla klausimas, kaip tinkamai padėti artimam žmogui, kai esate surišti, o pasekmės bendros Kartais priežastys aiškiai matomos, o žmogus negirdi. Ką daryti, kad būtų abipusė nauda? Su artimaisiais, manau, sunkiausia. Gal turite kokių minčių? Dėkinga

Pavyzdžiui.; jei šeimoje yra “betarpiška vienybė“ tai privilegijuotų ir nugalėtojų būti negali. Šeimos kasdieniai darbai tokioje šeimoje irgi ne bus skirstomi į moteriškus ir vyriškus. Nebus priekaištų, kad aš daugiau dirbu, kad mano daugiau nuopelnų ir t.t. Betarpiškoje vienybėje taisyklės, žodiniai ir raštiški susitarimai nereikalingi ten viskas teka savaime, kiekvienas imasi iniciatyvos tuose darbuose, kurie jam geriau sekasi ir nėra čia svarbesnių, reikšmingesnių, lyderių.
Jeigu “betarpiškos vienybės“ nėra tuomet yra sudarinėjamos vedybinės sutartys, atsiranda vyriškos ir moteriškos teisės, darbai ir įsipareigojimai, pasižadėjimai, priesaikos. Be abejo tokioje šeimoje atsiranda ir privilegijuotasis. Pavyzdžiui.; Butas pirktas už mano pinigus arba mano karjeros dėka turime viską, arba aš tave slaugiau kai tu sirgai, kai tau bėda buvo aukojausi ir t.t. Privilegijuotasis niekados nejaučia savo vykdomos prievartos neturinčio privilegijų atžvilgiu. Jis jaučiasi teisus, kurio pastangų niekas neįvertina, ačiū nepasako ir t.t. Žinoma, kad neišvengiamai anksčiau ar vėliau bus konfliktas, pasipriešinimas prieš priveligijuoto vykdomą prievartą. Bet pirminis teroristas visados yra priveligijuotasis o pasipriešinimas pasekmė.

Savaime suprantama, kad savo tiesų įrodinėjimais, priekaištais, moralizavimais, ginčais “betarpiškos vienybės“ neišsaugosi. Visi moralizavimai kol žmoguje savaime neprabunda sąžinė yra beviltiškas reikalas. Jei sąžinė prabunda moralizavimai nereikalingi.
Todėl būna neišvengiamos skyrybos kai geriau nutraukti vienas kito atžvilgiu priekaištus ir prievartą, tai kartais būna geriausia abipusė nauda.

Žinoma yra dar ir meilė, bet ji nepriekaištauja, nemoralizuoja, nereikalauja. Deja tai retas atvejis.

Dėkui, Vandenėli. Aš netiksliai išsireiškiau dėl ,,naudos". Gal geriau pateiksiu gyvenimiškus pavyzdžius. Tarkime geras draugas skęsta skolose, bet pats netinkamai tvarkosi, prašo skolinti, o apie savo klaidas nenori girdėti. Arba mama taikstosi mušama vyro, neklauso dukters patarimo skirtis (juk problemos tampa kaip ir bendros, kaip nepadėsi artimam,kai ji prašosi nakvynės?). Tik klausimas kokia ta pagalba turi būti?

Nereikia prievartauti savęs gerais darbais nes tai yra prievarta o ne gėris.
Nenori blogio nesistenk daryti gerų darbų.
Nepritarti draugo ar mamos "teisybei" nėra blogas darbas ir prievartauti juos su "savo teisybe" nėra geras darbas.
Atjauta, užuojauta savo artimui yra “kokybiška sąmonės būsena“ bet ji visados tik čia ir dabar yra arba ne, jei tos būsenos nėra dabar tai nedaryk gerų darbų nes tai bus prievarta o ne gėris. O jei atjautos būsena yra tai nebus jokios prievartos ir jokios pagalbos, nei gerų darbų.
Išties darantis gera negali žinoti, kad jis daro gera.
Kaip Kristus mokė te nežino tavo kairė ką daro dešinė ir t.t.