Paskutinė mano kelionė į Turkiją

Smurka, man niekaip ramybes neduoda viena mintis. Ar tu taip gerai atsimeni vietovių paavdinimus, ar rasai kelioneje koki trumpa dienorasštį. Man, pavyzdžiui, su pavadinimais labai sunku as po dienos neatsimenu, kaip ta vieta vadinasi

Oi, vedeja, tikrai ne viską atsimenu. Va, buvau požeminiame mieste, o kuriame iš tų 36 atrastųjų, taip ir neprisimenu

Siūlau kurį laiką pasigrožėti tiesiog vaizdais, nes, kaip minėjau, į tą ekskursiją važiavau viena, tad ir laiką leidau viena. Tiesa, karts nuo karto persimesdavau vienu kitu žodeliu su brazile ir amerikiečiu. Pastarasis Lietuvą žino iš tos olimpiados, kai mūsiškiai amerikonams pakrovė malkų

Prie suskilusios geldos



Dar keli vaizdeliai iš požeminio miesto (buvo labai tamsu, tad nuotraukos kai kurios labai nekokybiškos išėjo, daug nedėsiu)




Na, o po to mus nuvežė į Ilhajaus slėnį (jei geria pavadinimą pamenu). Vaizdai - beprotiškai fantastiški, kaip pasakytų Kernagis Šiose vietose irgi gyveno žmonės, kurie slėpdavosi nuo priešų. Į apačią reikėjo lipti nežinau kiek tūkstančių laiptelių, bet kuo žemiau, tuo gražiau

Paskui žygiavome slėniu palei upelį apie du kilometrus ir tiesiog žavėjomės vaizdais



Slėnyje labai derlinga žemė. Ten žmonės nuo seno užsiiminėjo žemdirbyste, užsiiminėja ir iki šiol. Gervuogės.



Pro šalį vietos gyventojas praliuoksėjo raitas ant asiliuko



Gamtos sukurtas, žmonių patobulintas architektūrinis šedevras



O kitame upelio krante stovėjo mažas žmogeliukas, mojavo mums rankele ir šaulė "hello"

Na, o paskui mus nuvežė... užmuškit, neprisimenu kur. Reikėjo kartis į kalną, na, o ten jau fotkinti ir fotkinti




Amžių sandūra


Turkiškos kapinaitės


Siauri praėjimo takeliai





Dar kapinaitės



Su brazilaite. Šalia tokios jaunos, gražios ir lieknos atrodau kaip mamania blogąja to žodžio prasme

Tos ekskursijos nebaigiau, nes po to mus vežė į Avanos, tą patį miestelį, kuriame upė teka, laukinės žąsys treniruojasi Manęs laukė paskutinis vakaras Goreme kaime. Neįsivaizdavau, ką reikės nuveikti, juolab kad ramybės dar nedavė ir tas faktas, kad pasas dar neguli mano kišenėje.

Jaunikis, man grįžus, laikėsi ignoro pozicijos. Atrodė kaip tipiškas šeimyninis vyrukas: spokso teliką, šalia cigaretės ir arbatos puodelis, o kojų gale (netilpo į kadrą) - laikraštis Nufotkinau jį dar ir dėl tos priežasties, kad jis buvo kaip ne kaip ne savo privačiame kambaryje, o kaip ir viešbučio registratūroje. nusprendžiau Shalimar parodyt (nes ji irgi viešbuty dirba), kaip reikia dirbt, kai klientai ateina

Pozeminis miestas - Derinkuyu, visus turistus veza ten, nes pats didziausias ir ispudingiausias.
Slenis - Ihlaros. Turistai vedami nuo Ihlaros iki Belisirma, nes tai tik vos virs 2 km, visas grozis yra tolimesnej atkarpoj - tarp Belisirmos ir Selime - apie 8km.
Kalnas - greiciausiai salia Selime, ten turistu nutrypti takai

Beje, pozeminiuose miestuose 5-6 amziuje slepdavosi zmones ne siaip nuo priesu, o tik krikscionys nuo juos persekiojusiu ir zudziusiu kitatikiu. Turejai uzsukti ir pamatyti butent kriskcioniskas baznyteles. Gal todel ir tie sektantai taip isijaute i savasias maldas..

Jo, mačiau, susidaro įspūdis, kad Kapadokija caro bimbalo laikais apskritai buvo tik krikščioniškas kraštas. Su istorija man nelabai , o dar kai gidė angliškai grybauja, iš viso neįmanoma didžiosios dalies info suprast

dianita, man datos netinka.



Gal per gerai apie save galvoju, bet tikrai ištvertum. Ir dar kaip ištvertum Tokios nepriekabios, nereiklios ir į kompanjonės sijoną neįsikibusios keliautojos paieškot dar reiktų Nebent tu mėgsti su kuo nors už rankyčių susikabinusi keliauti, tada taip, tenka pripažint, kelionei krachas



1. Ne aš esu vaikščiojanti bėda, o bėdos paskui mane vaikšto ir kerta paskui iš pasalų. Va, gi buvau su kompanjone, jai nieko neatsitiko, tik geros emocijos

2. O aš mėgstu kartais Bet kitoms savo orientacijos per prievartą nekišu. Todėl ir sakau, kad esu baisiai nepretenzinga, savarnakiška ir t.t. keliautoja, bėdos su manim nėr.

Ai, bet apie ką mes čia. Vienu momentu buvau pagalvojusi, kad tu mano kompanjonė (rašymo stilius sutapo su kalbėjimo stiliumi). bet jei jau ne tai ne, nesiperšu

Tai va, nufotkinau tą jaunikį ir "prizūminau". Kadro centre liko tik nuogas apžėlęs pilvas. Ir kad pradėjau klykt iš juoko Tada jis iš karto susidomėjo, kas ten man taip juokinga. Parodžiau, o tas tik sulemeno "delete". Bet negi trinsi tokius kadrus

Tai ką, susipakavau ir išėjau pavalgyt. Pas kebabų kepėją. Tas vėl ten prisvilęs kaip koks prielipa siūlosi praskaidrint man paskutinį vakarą. Bet skaidrinmo metodikas mes jau žinome, jos visos tipiško ir visai neoriginalios, todėl, kad išvengčiau nereikalingų "why", nepasakiau jam nei taip, nei ne.

Vėliau užsukau į maisto prekių parduotuvėlę cigarečių nusipirkt. O ten pats tos parduotuvėlės savininkas, susižavėjęs mano nors ir menkomis turkų kalbos žiniomis, man arbatos pasiūlo. Ir moliūgų sėklų prie jos Mums bebendraujant jis paklausia "Baris senin arkadaš?" (Baris (čia jaunikis) yra tavo draugas?) ir aš dar labiau supratau, kokiame kaime apsistojau.

Nuėjau miegot paskui. Mano kompanjonė dar negrįžusi. Po kiek laiko išgirstu žingsnius ir balsus. bet niekas į kambarį taip ir neužeina. tada pripuolu prie lango pažiūrėt ir girdžiu, kaip durys atsidaro. O ten toks jaunas berniukas iš vyno rūselio, kuriame mano kompanjonė vakarus leisdavo. Įvertinant faktą, kad aš vasaros laiku miegu "v čiom mama radila", nuo lango atgal į savo lovą šoviau kulkos greičiu : Pasirodo jiedu ėjo pabendraut ant stogo, o mano kompanjonė atsisėdo ant šlapios kėdės, tad berniukas maloniai jai pasiūlė atnešt ką nors persirengt, nors jo niekas ir neprašė. Tai va, netrukus jie paršuoliavo į kambarį abu. Kompanjonė persirengė ir išėjo, o tas net nesiruošia niekur eit, sakė, guls tuoj miegot. Bet aš kai užblioviau ant jo, mygom suprato, kad jo norai - svajonė nepasiekiama

Kompanjonė grįžo greitai, po penkių minučių. Išvarė tą berniuką, mat jis pasimylėt pasiūlė. Jinai supyko ant jo ne dėl to, o dėl to, kad jis tai norėjo daryt mūsų kambary, o jei aš atsibusiu, tai nieko tokio, esą gal visai norėsiu prie jų ir prisijungti

Laukė rytas. Paskutinis rytas. Vakare turėjome jau palikt tą kaimą, o paso aš dar neturiu

Tai ir išaušo tas paskutinis rytas, niekur nedingo. Susipakavau daiktus, papusryčiavau ir išėjau savo paso pasiimt. Kaip jau buvau minėjusi, nuo 650 lirų jie buvo linkę nuleist tik 150 - iki 500. O aš paruošiau 400 ir ėjau nusiteikusi nei kurušo daugiau jiems neduot.

Ir neduodu. Kadangi neduodu, tai ir paso negaunu. Kadangi paso negaunu, tai ir neinu niekur. Ir sėdžiu. Stengiuosi ašarą išspaust, o ši, kaip tyčia, nesispaudžia. Diedas vis bamba, kad galiu dar šeimos paprašyt atsiųst. Kokia, sakau, tau šeima, mano du vaikai, galvoji pinigus gamina Lietuvoj likę? : Ne, sako, tėvai gali atsiųst. Kokie dar tėvai, sakau, jie gi pensininkai, aš pati juos remiu (melas juodas, ale be jo niekaip išsisukt negalėjau). Pasakiau, kad turiu 400 ir daugiau nebeturėsiu niekaip.

Tada jis pradeda piktintis, kad visas kaimas žino apie mano avariją. O ko čia, sakau, stebėtis, taigi kaimas Aš pati tik dvie žmonėm pranešiau: viešbutyje ir dar kebabų kepėjui, kurio vardo nepamenu. Jis man to kepėjo vardą priminė (paskui aš jį vis tiek užmiršau) ir dar labiau pardėjo piktintis, sko, ko jam pasakojai, čia gi ne jo reikalas. Bet gi čia mano reikalas, sakau. Aš gi turiu kažkaip susižinoti, kaip tokiais atvejais yra daroma. Tada jis man maloniai pasiūlo nueit pas kebabų pardavėją ir išsimušt iš jo reikiamą sumą. Nu čia dabar Sakau, už ką jis man pinigus turi mokėt, jei aš viso labo esu jo klientė ir vienoj lovoj nemiegu :

Tyla. Pinigų neima ir paso neatiduoda. Verkt nepavyksta. Žiūriu tada į vieną tašką nemirksėdama ir bandau tą varganą ašarėlę išspaust. Regėjimas neatlaikė tokio pažeminimo ir mano akys sudrėko šiek tiek. Darsyk pasakiau, kad daugiau pinigų nebus. Negi jis tą mano pasą dabar rėminsis ir ant sienos kabinsis? Gi nuvažiuosiu į ambasadą ir susitvarkysiu kaip nors tuos grįžimo reikalus.

Gerai, sako, 400. Atsimanom reiklaingais dalykais ir atsisveikinam. Nueinu į stotį, nusiperku bilietus iki Stambulo ir tada pasuku link kebabų pardavėjo lavačkos arbatos įkalt. Tik prisėdu ir kad pradedu žliumbt kaip užsukta. Labai gaila atostogų pasidarė.

Staiga atkreipiu dėmesį, kad kebabų pardavėjas sėdi ir plepasi su tuo berniuku, su kuriuo kartu miške buvom Ryškiai apie mane, nes abu į mano pusę vėpso. Nu šalės, galvoju, papasakos, kaip mes po mišką naktį bastėmės Ir kaip tik tą naktį, kai mane kebabų pardavėjas norėjo užimt "turiningai"

Paplepa paplepa, susirenka abu savo žaislus ir mano pusėn atžygiuoja. Prisėda prie mano stalo, o aš išsigandau

Nieko baisaus ten nebuvo. Berniukas pasirodė protingas ir supratingas, neprasižiojo apie mūsų naktinius žygius. Kebabų pardavėjas sakė papasakojęs jam apie mano situaciją dėl paso ir jie neva nori man padėti, nes žliumbiančią mane rado ir pamanė, kad aš beviltiškoj padėty.

Pasakiau, kad jau "yardim istemiyorum", nes pasą turiu. Paklausė, kiek sumokėjau, pasakiau, kad 400. Tai mane nuramino ir pasakė, kad žiaaauriai pigiai prasisukau, nes japašoms analogiškoje situacijoje be štukos baksų net prie nuomos punkto pasirodyt neleidžiama. Tą patį man paskui pakartojo ir mano viešbučio šefas, o draudimas, sakė, galioja tik tais atvejais, kai avarijos kaltininkė esu ne aš.

Bananų atnešė, nežliumbt liepė taip pigiai prasisukus. Bet aš gi dėl sugadintų atostogų, o ne dėl pinigų šitaip Bet nieko jau jiems nebeaisškinau

Dar pasitrainiojau šiek tiek po parduotuves, paskui, kai pietų metas išaušo, vėl pas kebabų pardavėją atėjau pavalgyt. Bet vartydama meniu supratau, kad visai nenoriu nieko kramtyt, tad užsisakiau šaltos arbatos. Aš geriu, o kebabų pardavėjas kaip koks katinas aplink lašinius sukiojasi ir sukiojasi, ramiai pasėdėt neduoda Prisėdo šalia, suspaudė kumščius ir pro sukąstus dantis iškošė "nebegaliu, drebu visas". Sakau, ko čia dabar drebi Sako, tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs noriu Paskui labai griežtu tonu pasakė, "einam pas mane". Ir išėjau. Tik ne pas jį. Kad nešiau kudašių iš tos irštvos, tai net dulkių kamuolys pakilo



Būtum pamačiusi jo snukį, ir tau būtų nejuokinga Dar klausė manęs maniakišku tonu, kad tiesiai šviesiai jam pasakyčiau, noriu jo ar nenoriu. Nu negi meluosiu. Tėškiau babkes ir pabėgau, paskui kelių šimtų metrų spinduliu tą jo užeigą lenkiau

Važiuojam toliau.

Laikas, likęs iki autobuso, vešiančio mus į Stambulą, kažkodėl slinko labai lėtai. Pasą jau turiu, nors iš nevilties dėl sugadintų atostogų slankioju po kaimą ir ašaras lieju. Ką veikt, nebeturiu jokio supratimo, o dar tas faktas, kad visokie kilimų pardavėjai ir kitas patarnaujantis personalas pernelyg daug dėmesio mano apsižliumbusiai personai skiria, dar labiau stūmė mane į neviltį.

Grįžau į viešbutį, nors jame teisės būt jau nebeturėjau. Pasakiau jaunikiui, kad negaliu vaikščiot, jis maloniai pasiūlė man prisėst, bet nemaloniai jokio dėmesio man nerodė (vėl blogai, tararai tararai ). Tai aš kaip kokia dūračka snegūračka ir smaukiausi tai po kaimo gatveles, tai ant viešbučio kušetės

Kol atėjo ta išganinga išvykimo valanda. Iki autobuso liko pusvalandis ir aš jau kuprinę užsidėjau ant pečių. Nors mano kompanjonė dar negrįžusi ir aš neturėjau net žalio supratimo, kur jinai užstrigo. Bet noras išsinešdinti buvo žymiai didesnis už rūpestį, kur jinai.

Jaunikis savo kambary su draugeliais suko eilinį marihuanos suktinuką, o aš įsiveržiau atsisveikinti. Išlindo jis, apsikabino, pasakė man "Yaz bana", o aš nė velnio nesuprantu, ką tai reiškia. Atsisveikinom, o aš einu gatve link stoties ir vis mintyse kukuoju "yaz bana, yaz bana". Galvoju, kad pirmo mane sustabdžiusio turko paklausiu, ką tai reiškia.

Pakeliui nusprendžiau užsukt į vyno rūselį, kuriame mano kompanjonė taip visą savaitę ir pramirko. Ir ką, randu ją ten, nors iki autobuso liko tik 15 minučių, o jos bagažas vis dar viešbuty Jinai man pasiūlo nepanikuot, atsiskaito ir išeina. Aš dar išmaukiu alaus vienu ypu ir išlindusi susitabdau pati vieną turką, kad išsiversčiau paskutinę mano jaunikio man ištartą frazę. Alus ją paskandino Tai aš pamyliau ir klausiu, ką reiškia "yaži bana". Jis nesuprato. Bet jam "dašuto", kad tai greičiausiai bus "yaz bana". Taigi žinoma, prisiminiau "Rašyk man" tai reiškia.

Nueinu į stotį, autobusas jau užvestas ir išsukinėja iš aikštelės, nors iki jo išvykimo liko dar penkios minutės Įsiveržiu aš į jį ir rėkiu, kur jūs čia važiuojat, mano draugė dar neatėjo. Tie netiki, jog mano draugė pirko bilietus būtent jų firmoj ir būtent į šį autobusą. Kol mes ginčijomės, jinai ir atėjo Vos neliko Goreme kaime

Kitą rytą mes jau buvom Stambule, sugrįžom į tą patį viešbutį, kuriame buvom apsistojusios iki kelionės į kaimą. Širdis pamažu atsigavo. Laukiu susitikimo su Shalimar

Kadangi kai kas priminė, jog čia vis tik fotoreportažų skyrelis, kol susitiksim su Shalimar, siūlau pasižvalgyti po Dolmabache rūmų parką

Smurka "v karaule"




Įspūdingos smilgos




Bandžiau išlaužti "mianą' ir pro magnolijos lapus įžvelgt dangaus lopinėlį




Gėlynų laikrodis




Papildyta:
Dolmabache rūmų parko fontanai

Žuvytės jame užveistos





Už parko tvoros - šiuolaikinio gyvenimo atspindžiai