Paskutinė mano kelionė į Turkiją

Tai va, pagaliau susitvarkiau paskutines nuotraukas, tad galiu pasakojimą pabaigti.

Pasiėmusi žemėlapį, lekiu aš link to grand bazaro. Kad nereikėtų klaidžioti gatvėmis, nusprendžiau porą stotelių pavažiuot tramvajum, o iš ten jau visai nebetoli.

Išlipu iš tramvajaus, išskleidžiu žemėlapį ir žvalgausi. Staiga prie manęs prišoka batlaižys su savo paslaugiuoju klausimu "can i help you". Sakau, nieko nereikia. Tada jis klausia, ar grand bazaro ieškai, sakau, taip. Jis pasisūlė man parodyt, nors jau iš viso keli metrai iki jo bebuvo likę. Kai padėkojau už paslaugumą, jis pasišovė mano batus išlaižyti. Visaip spyriojausi, sakau nereikia, o aš ir nemėgstu, kai man kas nors batus valo. Bet jis užsispyrė ir viskas, sakė 'for free" man tuos batus nuvalys.

Tai va, valo jis tuos batus, klausia, iš kur aš, ar ištekėjusi, kiek vaikų turiu. Sakau, du turiu. Jis prisipažino irgi du turįs. Ir plepa" one child - no problem, two childs - big problem, because they hungry hungry" Ir aš supratau, kad "for free" už batų nuvalymą niekaip nebus.

Atspėjau. Nuvalė man batus, tiesia ranką ir sako: "russian money-no money, turkish, dolars and euro-yes money". Kai puoliau gintis, kad taip mes nesitarėme, kad batai man veltui turėjo būt išlaižyti, jis ramiai ir sako, jog ne jam tų pinigų reikia, o alkaniems vaikams pamaitinti Oi oi oi, ir už tai paprašo šešių lirų (apie 12 litų). Tai pasakiau, kad už nesąžiningumą duosiu tik dvi, dar bandė burbėti, bet kai suprato, jog dvi liros geriau nei nei vienos, nusileido, bo aš kategoriškai pasakiau, kad smulkių daugiau pas mane nėr.

Einu į grand bazarą su blizgančiais batais, bet žiauriai sugadinta nuotaika, jog kažkoks turkpalaikis mane išdūrė vidury baltos dienos Nusprendžiau daugiau į jokius pokalbius su vietiniais nesivelti, nes jau ir taip aišku, jog aš jiems ne šiaip blondinė, o vaikčiojantis euras. Ir kiekvienas turi įvaldęs savo metodiką, kaip tą eurą savon kišenėn įsigrūst.

Naivuolė Su tokiom mintim į grand bazarą Vos tik įėjau aš vidun, kai puolė mane turkai iš abiejų pusių keliom užsienio kalbom kviesdami užeiti į savo lavočkas, kad man nieko kito nebeliko, kaip susitraukti lyg sutraukai ir žvalgytis išėjimo. Toks jausmas, kad į gabalus sudraskys Vos išvydusi natūralios dienos lopinėlį, šoviau iš to požeminio grand bazaro kaip puška karo įkarštyje. Ir dabar jau tikrai tikrai nusprendžiau susikaupti ir į kalbas nesileisti nei su vienu.

Iš to pykčio išalkau kaip laukinis vilkas tris paras grobio neturėjęs. Tad nusprendžiau kulniuot į viešojo maitinimo įstaigą prašmatnių kebabų porcijikės susišluot į savo iškankintą skrandį. Kelią pastojo dar Vienas batlaižys. Aš jam vos ne panosėn pakišau savo išblizgintą batą ir jam daugiau nieko aiškinti nereikėjo

Dar keli metrai ir kelią užkerta štai šitas vaikinas



Aš jam vėl rėžiu, kad man nieko nereikia, aš pati savo pasivaikščiojimo tikslą žinau ir apsieisiu be pagalbos. Klausia, o kur eini. Sakau, į interneto kavinę. Jis pasišovė palydėt. Ir kiūtina iš paskos. Įėjau į kavinę, atsisėdau prie kompo ir tas šalia sėdi. Pažiūrėjau į jį klausiančiu žvilgsniu, jis suprato Klausia, kiek čia būsi, sakau, valandą. Tada, sako, gerai, po valandos aš ateisiu Ir greičiausiai nejuokavo. Bet aš nusprendžiau tuo neįsitikinti, todėl iš kavinės pasišalinau po 45 minučių. Tačiau paskui vis tiek man teko su juo susitikti, tik jau kitom aplinkybėm. Bet apie tai vėliau...

Išeinu aš iš kavinės. Mano tikslas, kaip minėjau - kebabai

Eini einu tokia nuošalia gatvele ir žiūriu, turkas į mane vėpso. Na jau neeee, galvoju, tu manęs neužkalbinsi. Pereinu į kitą gatvės pusę ir kai tik piartėjau prie jo, jis irgi į kitą gatvę perbėgo. einu nosį pakėlusi ir sakau, kad man nieko nereikia, o jis ryžtingai mane susitabdo, sako, nieko man ir neketina siūlyti, tik šiaip norėjo keliais sakiniais persimesti, nes mat liūdna jam

Aišku, jis prekybininkas, aišku, turi savo parduotuvėlę kilimų ir turkiškų suvenyrų. Aišku, kviečia mane užsukti. Sakau, neisiu, nes vis tiek nieko nepirksiu, biznio iš manęs nepadarysi. Jis pažada, jog tikrai nesiūlys man nieko pirkti, nori tik su manimi arbatos išgerti ir pabendrauti. Patikiu ir užeinu.

Na, bet parduotuvėlę vis tiek apžiūriu. Paplepam apie kaljanų kainas, turkų santykius su turkistais. Jis klausia, ar labai kabinėjasi turkai prie manęs. Net nepuoliau ginti jo tautiečių ir atvirai išrėžiau, kaip jie mane užkniso Na, jis maloniai paprašė nepykti taip baisiai, nes mol turistai yra vienintelis jų pragyvenimo šaltinis, o pastarosiomis dienomis dėl paukščių gripo protrūkio Turkijoje jų itin sumažėjo.

Sėdim, plepam, Pasirodo, visai malonus pašnekovas, netuščias, turi ką papasakoti. Pats nemažai keliavęs, daug pasakojo apie savo kelionę po PAR, sakė, labai Ispaniją nori aplankyti, todėl, pasiėmęs turkų-ispanų pasikalbėjimų knygelę savarankiškai mokosi ispaniškų frazių.

Kai pasakiau, jog ėjau kur nors pavalgyti kebabų, jis pasiūlė mane pavaišinti. Tiesiai į parduotuvę atkeliavo užsakyti kebabai su airanu :valgau Niam niam.

Susitarėm susitikti su juo vakare. Atsisveikinant jis man padovanojo sidabrinę apyrankę su žydrom Fatimos akytėm Vakare žadėjo man aprodyti naktinį Konstantinopolį ir kur nors nusivesti išgerti.

Čia jis


Iki vakaro dar liko laiko, tad aš, mažumėlę pasivaikščiojusi, grįžau į viešbutį. Kitos dienos pavakarę manęs laukė skrydis namo, tad nusprendžiau užmesti akį į bilietą ir pasižiūrėti tikslų skrydžiolaiką. Atsidarau vokelį... o ten... bielieto nei kvapo.

Net kojas pakirto Puoliau kratyti spintą, stalčius - ir ten bilietų nėra. Išverčiau tašę, net triusikus ir tuos išpurenau, o bilietų nėr. NĖR

O siaube, vos ne isterija apėmė. Bet suimu save į nagą ir leidžiuosi į registratūrą. Ten psakau, jog prieš savaitę irgi buvau čia pasistojusi, tik kitam kambary, tad visai tikėtina, jog galėjau bilietą savo palikt. Bet mane patikina, jog bilietą galėjo rasti tik valytojas ir jis, greičiausia pamanęs, kad tai paprasčiausia šiukšlė, jį tiesiog išmetė

Išeinu į gatvę kaip žemę pardavusi, į galvą nelenda nei viena protinga mintis. Tokią supanikavusią mane pasitinka kavinės kvieslys (na, tas, kuris gatvėje priekabiauja prie turistų, kviesdamas juos užeiti vidun) ir kalusia, kad nutiko, nes atrodau nekaip. Teko iškloti visą tiesą apie bilietus, o jis mane nuramino, pasakė, jog jam Maskvoj taip buvo nutikę ir jam dublikatą išdavė.

Dėl viso pikto aš dar paskambinu savo draugui ir pasakau, kad pamečiau bilietą, paklausiu, ar kartais namie neplikau. Pasirodo, ne. Tai jis man pasiūlo po valandos susisiekti internetu ir kartu apmąstyti mano grįžimo namo taktiką.

Tai gerai, tęsiu

Kol mano bičiulis dar tupėjo darbe, aš nuėjau į interneto kavinę anksčiau. Sukėliau visas savo drauges čia Lietuvoje ant kojų su ta savo bilieto istorija. Visos pakraupo, bet reliai padėti nelabai gali. Paprašau Shalimar, kad paskambintų į "Gintarinę salą", kurioje aš rezervavausi bileitus ir paklaustų, ką paprastai tokiais atvejais rekia daryti. Ji paskambina ir sužino, kad... kito kelionėra - reikia pirkti naują

Peržiūriu pasiūlymus ir pamatau, kad mano bilietas atgal kainuoja dar daugiau, nei kainavo į abi puses ir nuo ašarų jau nebematau ekrano. Kaip grįžt į Lietuvą, kai kišenėse vėjai švilpauja?

Draugės toliau vieningai svarsto, ką daryt, tuo pat metu prie interneto prisėda ir mano bičiulis. Na, jis ilgai jaučio už ragų netampo ir klausia, kiek man reikia pinigų, nes be jų, esą, vis tie neprasisuksiu. O man net liežuvis neapsiverčia sakyt, juolab kad jis man tą kelionę buvo apmokėję, viską pirko viešnagės metu ir aš tikrai žinau, kad išleido visus pinigus, tad norėdamas padėti man, turės neabejotinai skolintis.

Tempiu gumą, kol mano draugių tarpe neatsiranda viena, dirbusi kažkurioje skrydžių bendrovėje. Ji patikina, kad "Gintarinė sala" mane išdūrė kaip reikiant, nes pametus bilietą galima gaut dublikatą. Tiesa, už papildomą mokestį, kuris gali siekt 20-30 eurų. Na, čia jau geriau. Viską perduodu savo draugui ir paprašau dėl viso pikto atsiųsti man 50. Jis sakė, kad susižinos visas galimybes, kaip galima mt būnant Turkijoje persiųst žaibiškai pinigus ir paskambins rytoj.

O aš išsiruošiu į pasimatymą. Vėluoju. Ir be jokio džiaugsmo ten einu, nes dar reikia susirasti lenkų avialinijų atstovybę Stambule, o jau vėlus vakaras, nieko nerasiu.

Atėjau 15 minučių pavėlavus. Turkai prie tokių dalykų pripratę, todėl manęs vis dar laukė Iš karto pranešu, kad pamečiau bilietus ir linksmintis nebepajėgsiu tol, kol mano kišenėje saugiai negulės dublikatas.

Turkai nebūtų turkai, jei bet kurioje problemoje matytų problemą "No problem, relax", - toks buvo pasiūlymas. Aha, bilietus tai ne jie pametė Mano naujasis bičiulis mane nusivedė į svo pusbrolio viešbutį, nupirko man alaus, mygom susirado vietinės turizmo agentūros atstovą, kuris vėlgi pasiūlė nusiraminti, linksmai leisti laiką, o rytoj jie patys viską sutvarkys be manęs ir aš laimingai grįšiu į savo išsvajotąją šalį.




Nu, tai man nelabai daug iki to ir betūko, bet buvo bais nepadoru prieš berniukus taip suskyst

Kiek pasėdėję viešbutyje išėjome pasivaikščioti dviese po naktinį Stambulą. Mano naujasis bičiulis ne toks, iš kurio lūpų reikia traukt kiekvieną žodį - jis tiesiog neprašomas greitakalbe pasakojo apie šalies istoriją, turizmą. Tiesa, pakeliui jis sakė, kad užsuksime aplankyt jo brolio dvynio, kuris dirba kilimų parduotuvėje. Be, o siaube, jis pasiroso dirba tame pačiame pastate, kaip ir tas senis iš odos parduotuvės, kuris man savo mobiliajame telefone nupezusį vyriškumą demonstravo. Atšokau nuo durų kaip nulikyta. Skaiu, neisiu čia. Teko pasiaiškint kodėl. Mano palydovas labai supyko dėl tokio nepadoraus savo tautiesčio elgesio, žeminančio visų turkų autoritetą turisčių akyse. Net nusikekė riebiai

Tai va, psiekėme patį Konstantinopolio centrą. Tuščia, kaip per komendanto valandą. Gaila, kad nuotraukos neišsisaugojo, tik šita, kur stoviu pire vyno baseino paauksuotu kupolu



Jis pasakojo, jog avsaros naktimis net po vidurnakčio pilnas centras būna turistų, jie sėdi ant suolelio, efesiuko alų ar vietinės gamybos vynelį gurkšnoja... Kvietė būtinai atvažiuoti vasarą, nes žadėjo nusivežti ant kažkokios kalvos, nuo kurios visas miestas kaip ant delno.

Kiek pasivaikščiojus vis tik nutariau, kad nėr ko man to senio bijot ar gėdytis. Tai jis turėtų. Ir paprašiau mane supažindint su savo broliu dvyniu.

Užėjom į jo kilimų parduotuvę, jis su savo kolega alų gėrė ir mums pasiūlė. Žinoma, tuoj buvo papasakota turkų kalba apie begėdį senį, kuris savo pimpalą nusifotkinęs mobiliake nešiojasi ir turistes gąsdina Buvo durnium už akių išvadintas, kuris daug kalbą, bet nieko blogo nedaro

Broliukai dvynukas. Mano palydovas tas, kuris gražesnis



Alus ir pramoginė programa padarė savo - trumpam apie tai, kad neturiu kuo grįžti namo, nes vienas brolis būgnino ir dainavo...

[attachmentid=69237]

... o kitas šoko pilvo šokį



Bet viskas, kas gera, turi ir pabaigą. Prieš akis manęs laukė jau nebeilga bemiegė naktis ir devintą ryto pasimatymas su turkiška Smurkos gelbėjimo komanda

Na, ką, atėjo paskutinė pasakojimo dalis. Tik, deja, turiu apgailestauti, kad nuotraukos jau baigėsi

Anksti ryte viešbučio kambaryje mane pažadino telefono skambutis iš Mersino. Mano bičiulis pranešė, kad persiuntė man 50 eurų į kažkokį banką, kuris yra Aksaray rajone. Kur tas rajonas yra, jau žinojau, bet kaip rasti banką, jokio žalio supratimo Laikrodis tiksi, tuoj devinta valanda ryto, iki skrydžio likusios aštuonios valandos, apie bilietus jokių žinių...

Po pusryčių nuėjau pas savo naująjį pažįstamą į parduotuvę. O ten manęs jau laukė visa gelbėjimo komanda: mano naujasis berniukas , vietinės turizmo agentūros darbuotojas, ir mano bičiulio pusbrolis. Pastarasis, pamatęs mane, kažką burbtelėjo išsišiepęs iki ausų. Nesupratau, ko jis toks laimingas, bet vėliau "dašuto", kad reakcija sulėtėjusi - jis gi tas pats, kuris mane į interneto kavinę buvo nusivedęs ir bandė laukti, kol aš ten baigsiu savo reiklaus Prisiverčiau nusišypsoti ir aš

Visi skambučiai buvo tušti, mano gelbėjimo komandai niekaip nepavyko rasti lenkų avialinijų atstovybės Stambule. Nulėkiau į interneto kavinę, o ten manęs jau laukė žinios iš Shalimar. Ji susiskambino su lenkų atstovybe Vilniuje, jie pranešė, kad Stambule jiems atstovauja Lufhansa ir bilietų dublikatą teks išsiimti pas juos. Vilniuje buvo patikinta, kad nusiųs ten e-laišką su mano duomenimis ir nurodymu man išduoti naują bilietą, kuris kainuos... 100 eurų O man mano draugas, kaip žinia, persiunčia tik pusę reikiamos sumos.

Ateinu kaip žemę pardavusi pas savo gelbėtojus, net bijau išsižioti, kokias naujienas turiu. Todėl jiems pranešu tik tiek, kad lenkus Turkijoje atstovauja Lufhansa, apie kainą "išdidžiai" nutyliu Bet jie patys sužinojo paskambinę. Teko prisipažinti, kad manęs Aksaray kažkuriame banke laukia tik 50 eurų, kitų 50 aš nesugebėsiu niekaip pasigimdyt. Maža to, laikas bėga, o aš ir tos pusės sumos dar neturiu.

Man "įteikia" palydovą (tą, patį, kuris e-kabake buvo priskretęs, jis, pasirodo, yra mano naujojo bičiulio pusbrolis), kad padėtų nukeliaut į banką, o po to į oro uostą to dubliato išsiimt.

Atvažiuojam mes į tą banką, o ten TIEK žmoniųųųų, kad mažiausiai valandą tektų laukt Tačau mano palydovas, turkiškai persimetęs su banko darbuotoja, tą laiką man sutrumpina trečdaliu - padarė kažkokią išimtį ir aptarnavo greičiau nei priklauso.

Pasiimu tuos 50 eurų ir važiuojam į oro uostą, į Lufhansą. Ten man jokio dublikato neišdavė, o liepė su 100 eurų prisitatyti likus dviem valandom iki skrydžio.

Grįžom atgal. Jau 14 valanda. Faktiškai už valandos aš vėl turėjau būt oro uoste su dvigubai didesne suma, nei ta, kuri voliojasi mano kišenėje. Širdis šokinėja iš susijaudinimo, gelbėjimo komanda plūkiasi, turkiškai kažką kalbasi tarpusavyje, skambinėja telefonais. Mano naujasis bičiulis vis prieina, apsikabina, ramina, sako, viskas bus gerai.

Ir buvo. Jie susidėjo visi kas po kiek galėjo, kol surinko tuos reikalingus 50 eurų. O maniškis dar atsiprašinėja dėl to, kad pats negalėjo man tiek duot, nes esą biznis blogai einasi Sakau, man net žodžių trūksta jūsų visų gerumui apsakyt, faktiškai nepažįstamai moteriai pinigus į saują dedat, aš tokios situacijos Lietuvoje nelabai ir įsisvaizduoju Paprašiau, kad jis man ant lapelio užrašytų savo vardą ir pavardę, aš grįžusi į Lietuvą jam per western union tuos pinigus persiųsiu. Jis net nustebo, sako, tu ką, mes gi draugai, man nereikia tavo pinigų

Dar turėjau kišenėje smulkių - lirom ir doleriais - jie buvo skirti taksui. Atsisveikinau su savo gelbėjimo komanda ir išvykau į oro uostą. Ten gavau dublikatą, prieš tai pagudravusi, kad turiu tik 90, o ne 100 eurų. Paskui dar save durninau, galvojau, kad reikėjo sakyt, kad tik 80 turiu, nes pradavė ir už 90 Turėjau dvi valandas gražaus laiko slampinėjimui po "duti fry" parduotuves ir 10 eurų paskutiniam kebabui Turkijoje

Grįžau į Lietuvą, kuri mane pasitiko nesvetingai - kitą dieną jau spigino -30 laipsnių šaltukas.

Turkai gyvena, niekur nedingo. Dabar, kai važiuosiu, irgi numatytas susitikimas su abiem. O ir be jų kiek norinčių ekskursijas man parvesti.

Bet į Turkiją važiuoju ne dėl turkų, tikrai jau ne dėl jų. Šįkart mano tikslas - sostinė, Kapadokija, Konija (garsėjanti savo konservatyvumu ir religingumu, taip apt besisukančiais dervišais), Izmiras (vienas vakarietiškiausų Turkijos miestų), Ephesas.

[attachmentid=69236]

Čia nuotrauka iš interneto, kurią pamačiusi dar labiau užsimaniau į Kapadokiją

Na kaip idomiai as paskaiciau visa Smurkos istorija, o jau nuotraukytes... niekada nebuvau pati Turkijoje, nelabai mane ir trauke... na bet dabar taip uzsimaniau ten patekti.... noreciau pasibastyti po ivairias salies vietas nepriklausant nuo agenturos (as ipratusi ir tranzuoti, ir savarankiskai keliauti). jei kada organizuosites kokia grupele paselusiu merginu invazijai i Turkija, mielai prisijungciau

Kabojau su scooteriu pasikabinusi uz krumo zemyn galva virs skardzio. Gerai, kad "zmoningoje" vietoje, turkai labai greitai istrauke, turkes saltu vandeniu slakste ir Alacha slovino.

Detales veliau

Negrızau as dar. Sı vakara ıs Kapadokıjos ısvarau ı Stambula

Budama silo busenoje nejauti nei baimes nei skausmo. Tai ateina veliau. Kai mane nuo krumo nukabino ir istrauke i kelia, stovejau issisiepusi iki ausu. Paskui, aisku, buvo jau nebejuokinga



Merhaba, kizlar Grįžau pagaliau. Tuoj susikaupsiu ir pradėsiu pasakojimą

Į Turkiją nusprendžiau važiuoti visai atsitiktinai. Jau maniau, kad bent artimiausius kelerius metus manęs ten nebus, nes pasaulis vis tik didelis... Šventas naivume Užteko vieame kelionių forume paskaityti skelbimą, kad viena moteris ieško kompanjonės kelionei į Turkiją, kai aš ėmiau ir susileidau

Na, prasitariau jai tik tiek, kad kurortai manęs nedomina, o jinai ėmė ir pasirašė. Dar netgi pati surado, kaip pigiau būtų galima dviem savaitėm sulakstyti. Turkijos ta moteriškė buvo mačius tiek, kiek man dar trijų kartų prireiktų, kad pamatyčiau. Ir maršrutą sustatė: Stambulas-Kapadokija-Stambulas. Aš dar išsireikalavau po Kapadokijos prirašyti Koniją, Izmirą ir Efesą. Sutiko.

Nusipirkome bilietus Ryga-Stambulas-Ryga už 500 litų ir rugsėjo 9 dieną palikome Lietuvą.

Išsiruošėme kaip tikros avantiūristės, su kuprinėmis ant pečių su minimum bagažo, iš anksto nerezervavusios nei vieno viešbučio. Pasirodo, tai jokia problema, radom mes tą viešbutį, pačioje Stambulo širdyje Sultanachmete, už 60 litų parai vienam žmogui dviviečiame kambaryje.

Gatvė, kurioje įsikūręs mūsų viešbutis




Viešbutis mūsų buvo paprastas, gal kokia 1*. Kambariai paprasti, bet jaukūs, su televizorium ir mini šaldytuvais. Silpniausia viešbučio grandis - maitinimas ir požiūris į klientą. Pusryčių kartais tekdavo kiek palaukus ir paprašyti. Bet nuotaikos dėl to gadintis nesiruošėme, juolab kad mes ten grįždavome tik pernakvoti.

Pačią pirmą dieną išsiruošėme į pasiplaukiojimą Bosforo sąsiauriu. Vienam žmogui ši pramoga kainuoja apie 30 litų. Iš esmės nieko ten tokio ypatingo, plauki ir vaizdeliais grožiesi.



Bosforo sąsiaurje yra vietos ir kruiziniams laivams



Kažkas įsigudrina pažvejoti, įmetęs tiesiog žuvims priimtinais skanėstais apkabinėtą valą



Praplaukiame pro garsiuosius Dolmabache rūmus

Plaukdamos sąsiauriu pamatėme delfinus. Kokius tris. Iššoko, mostelėdami savo žaviuoju peleku, ir vėl panėrė. Kokius tris kartus. Iš karto šokau juos "gaudyti" fotoaparatu, deja, pavyko užfiksuoti tik garlaivio įsiūbuotą bangą.



Gynybinė pilis ir tilto, jungiančio europietiškąją ir azijietišką Stambulo puses dalis



Artėjame prie galutinės maršruto stotelės. Ten praleisime valandą, o po to plauksime atgal



Kiekvienoje stotelėje pilna įvairiausių restoranėlių, o juose pagrindinis patiekalas - Bosforo žuvytės. Mes pavalgėme visą rinkinuką už 20 litų+alus.

Visą dieną pūtė stiprus vėjelis, atrodė, žymiai stipresnis už saulę. Deja, po tokios iškylos mano noselė truputį gavo į skūrą nuo saulės



Norėtumėt čia gyventi?

Smurka, o is kur zinai tas visas izimybes? ten gidas pasakoja ar is bendro issilavinimo.?
Nu grazus vaizdai, bet laukiu tikru ivykiu
Nus pries miega fain paskaityt...

Grįžom pavakary, apie 19h. Laukė pirmasis smagus vakaras Stambule. Su kompanjone nusibeldėme į Taksimą, shopingo ir pramogų centrą. Kadangi mano kelionės draugė yra hospitality klubo narė, tai jinai susitiko su turku, kuris mielai sutiko parodyti naktinį Stambulo šėlsmą. Netrukus prie mūsų prisijungė dar grupelė vokiečių ir du rusai. Smagiai padūkom, grįžom apie antrą nakties.

Dar sėdint viename iš Taksimo kabakų, man parašė sms vienas iš mano gelbėtojų, kuris suorganizavo žiemą mano grįžimą namo, kai bilietus buvau pametusi. Klausė, kada būsiu Stambule, nes jam buvau minėjusi, kad rugsėjį atvyksiu. Teko prisipažinti, kad aš jau čia, nors norėjau jam padaryt siurprizą ir aplankyt neįspėjusi. Tam reikalui buvau nupirkusi lietuviškos svarainių trauktinės ir saldainių dėžutę su vyšnių likeriu, kurią šiek tiek išniekino skrydis lėktuvu.

Kitą dieną buvo numatyti net trys pasimatymai. Reikėjo poilsio.
Papildyta:

Be gido. Pasiskaitau šiek tiek prieš išvykdama. Bet vis tiek, deja, žinau per mažai.

O tikrų įvykių dar bus. Noriu prisilaikyt nuoseklumo.

Internetas išties nuostabi vieta naujoms pažintims užmegzti. Jau prieš važiuodama į Turkiją žinojau, kad susitiksiu su dviem lietuvaitėsm, sumainiusiom aukso žiedus su Turkijos piliečiais ir ten įsikūrusiom.

Pirmoji ant mano kabliuko užkibo Julija idig Susitikome su ja ir jos vyru vėjuotą dieną. Vyras, deja, į kadrą nepateko, nes buvo užėmęs fotografo poziciją. Šalia suolelio - lietuviškas Rimi maišelis su juoda turkiška duonele ir silkute Julija, kaip ten silkutė? Tvarkingai kelionę atlaikė, neapsibezdėjo? (čia kaip tam anekdote, kur gruzinas žuvį turguj smirdinčią pardavinėjo. Pirkėjas klausia, ar šviežia, tas sako, žinoma, kad šviežia. O tai ko jinai taip smirdi, teiraujasi pirkėjas? O tu, kai miegi, save kontroliuoji, - nustemba gruzinas )


Papildyta:
Pasakojimą teks pratęst rytoj. Kaimynas liepia kompą išjungt

Vos išsiskyrėme su Julija, manęs jau laukė kitas pasimatymas. Turėjau susitikti su tokiu turku, vardu Bayram. Mes su juo susipažinome internetu ir jau buvome matęsi porą kartų Lietuvoje. Šitas buvo su mašina, prie pinigo, tad nusiteikiau turiningai ir nenuobodžiai popietei.

Jis mane pasiūlė nuvežti į azijinę Stambulo pusę. Kertame tiltą per bosforą, jungiantį Europą su Azija





Azijos Stambulas dar jaunas, ten nėra senamiesčio



Atsidūrėme prie Marmaro jūros. Palei jos pakrantę - jokių paplūdimių, vien akmenys. Tačiau čia įrengta puiki laisvalaikio zona su vaikų žaidimo aikštelėmis, lauko kavinaitėmis, net sporto klubas nachalia po atviru dangumi yra





Tolumoje matyti Marmaro jūros salos. Deja, neišėjo taip arti jų pritraukti, tad nesimato, jog ir ten gyvena žmonės. Tiesa, kaip sakė mano palydovas, daugiausiai vasarnamiuose.

Kokis darbas as net susikaupti negaliu.

Smurka, ale baisu kai veza is europos i azija. Ne tu vistiek drasi.Nu man milijona duotu ir as vis tiek su jokiu turku nevaziuociau. Bijau as ju kaip velnias kryziaus.
Nors... niekada nesakyk niekad.