Sveikos paneles,
Radau sita tema netycia, bet ji man is tikruju yra labai aktuali.
Taip atsitiko, kad 26 metu teko operuotis stubura del isvarzos (pries metus ir 3 menesius). Neturejau kitu variantu: neirochirurgas pasake, arba ant vezimelio sedesi ir po savim eisi, arba darom operacija... Kiek streso buvo, baimes, asaru.. ziauru prisiminti, ypac kai nesu iz glezniausiu ar panikuojanciu del visko zmoniu.. Taigi, ar Dievulis pagelbejo, ar siaip pasiseke, bet per savaite pavyko mano neirochrurgui neeiles tvarka paguldyti mane i Lazdynu ligonines neurologijos skyriu ir isoperuoti. Po to reabilitacijos laiktarpis, bandymas sugrizti prie normalaus pilnavertisko gyvenimo, ko is tikruju niekada jau neivyks- visa likusi gyvenima teks save tausoti, atsisakyti kazko, stebeti save, derinti kruvi, kad problemos neatsinaujintu. Zinau, kad po pirmos operacijos, 80% teks darytis ir antra, sudetingesne, su konstrukcijomis ir ilgesniu reabilitacijos laikotarpiu.. Kiekviena diena kaip ant bedugnes krasto.. Nieks nenori likti ligonis, arba jaustis nepilnavertis.
Siaip, problemu su stuburu visada turejau, nuo pat 16 metu reumatas kankino, visada buvau apkunoka, esu gan auksta (1,73 m), bet kad ir kaulas stambus, tai daug ka duoda, niekada nesu sportavusi (tiesiog seimoj niekas nesportavo, tai ir nebuvo kam paskatinti). O realios problemos su skausmais prasidejo pries puse metu iki operacijos. Is pradziu jauciau tik nemalonu skausma dubens srytyje, jis nepraeidavo, veliau perejo i liemens sryti. Kazkaip is karto nusprendiau pradeti veikti, ejau pas pazistama jauna kenezeterapeute, uzsiiminejo ji su manimi privaciai.. Stai nuo tada ir prasidejo visos mano bedos.. Skausmas is nugaros srities perejo i desine koja, tai buvo umus, dylgciojantis (pulsacija) skausmas, per kuri negalejau normaliai paeiti, miegoti ant nugaros jau nebegalejau, ilgai nesvarscius nuejau pas savo terapeute ir pareikalavau siuntimo pas neurologa, neurologe (kuri pasirodo esanti poliklinikos vyr.daktaro zmona - visiskai nekometentinga persona), patikrino mane, ir nustacius achilo kulno reflekso nebuvima, paskyre rentgena, kurio teko laukti 2 savaites. Visa ta laika vaiksciojau pas savo kinezeterapeute, sventai tikedama, kad tai man pades, bet jokiu pagerejimo simptomu nebuvo matyti. Po rengeno, vel ejau pas ta pacia neurologe- ji pamaciusi nuotrauka, nustaciusi osteochondroze, pasake, kad reikia darytis MRT, kuri pasidariau toje pacioje poliklinikoje,nemokamai, kadangi neurologe siuntima isdave. MRT parode kad turiu 2!! isvarzas, viena is kuriu tokia didele, kad bet kuria minute gali trukti.. ir tada.. pacios suprantas kas galejo buti.. Bet labiausiai mane nustebino, mano neirochirurgo reakcija, kad as, turedama tokias isvarzas, dar pavaikstau ir ant kulnu ir ant koju pirstu (nors man jau buvo prasidejusi desines kojos paroze, o vaiksciodama slubavau baisiai, kaip senute), be to, jis pridure viena dalyka, kuris mane nuzude - turint stuburo isvarza, nors ir maziausia, JOKIU BUDU NEGALIMA daryti joki patempimu, stuburo sukinejimu ir pan. Stuburas turi buti stabiloje padetyje.. Geriausia, kas patariama daryti- tai preso pratimai.. Praktiskai visi pratimai kuriu mane mokino mano kinezeterapeute buvo tempimo pratimai... Galima kaltinti ja uz nekompetencija, ir tai, kad galimas dalykas, jok pokyciu stubure atsiradima, mano sedimas darba, arba didelius fizinius kruvius, kurious patyriau, kai dirbau fizini darba, arba paskatino autoivykis per kuri as buvau partrenkta masinos kai dar buvau 22, o gal ir genetika (mano mociute turejusi tokiu paciu problemu su stuburu, ir berods mamai yra pokyciu) tikrai galiu kaltinti save uz aplaiduma, neapdairuma, manyma, jog "paskaudes ir praeis, nieko tokio". Bet jokie kaltinimai nepades, kai beda jau atsitiko...
Po operacijos man buvo pasakyta, stuburo lyga issigydyti neimanoma, ji progresuos, galima tik suletinti si procesa, o daryti tai reikia saugojant save, reguliariai darant pratymus, keiciant mityba, metant svori, priziurint save.. Dabar fiziniai pratimai- mano rutina, negaliu nesiotis sunkumu, turiu stebeti save kaip judu,kaip sedziu, kaip pasilenku (nuo keliu pasilenkiame!!

), numeciau svori, verciu save valgyti daugiau juodos duonos, sviesto, kitu pieno produktu, zuvies, pradejau vaikscioti i baseina ( su instruktoriu ismokau taisiklingai plaukti), sporto klubas (nors labai rybotai galima dirbti su treniruokliais).. Bandau daryti viska, kas galetu atideti 2-os operacijos laika.. Neatisistaciau visiskaip po operacijos - isliko paroze, kartais jauciu skausma stubure, bet tai ne tas pats, ka jutau, kai turejau isvarza.. nepalyginami dalykai. Todel ir nenoriu patirti to paties po tokio trumpo laikotarpio.. is vis nenoriu to dar karta patirti.. Baisu..
Po sio ivykio, kuris perlauze mane ir padare kitu zmogumi, galiu tik viena pasakyti, kas vyksta musu gyvenime, bloga ar gera, nesvarbu,- viskas bus tik i gera. Ir as tuo sventai tikiu. Svarbiausia tai, kaip tu priimsi viska, ka siuncia tau likimas.. Kas musu nenuzudo- daro mus stipresnius.
Noriu palinketi stiprybes toms ir tiems, kuriems tenka eiti siuo keliu. Linkiu isminties tiems ir toms kurios eina link sio kelio - nedelskite, pradekite nuo mazu dalyku, darykite viska, kas padetu isvengti hirurgines intervencijos. Linkiu tiems ir toms, kas yra toli nuo sio kelio niekada prie jo ir neprieti.

)
Mylekit save ir savo gyvenima - darykite viska, kad pilnavertiskai galetumete dziaugtis juo.

)
Su Pagarba,
Ta, kuri patyre skausma ir ismoko su juo kovoti.

)
P.S. atsiprasau uz toki ilga komentara..
QUOTE
I live by Sun, I breath by Wind, I drown by Love, I sing by Me