QUOTE(jjjolanta @ 2011 02 28, 08:34)
Labas rytas,
Su logopedu tai ilgai bendrausim
Reikia jam ir spec. pedagogo, bet tokius ne visos mokyklos turi. Dabar i PPT tai mokykla siulo siusti, o as nepriestarauju. Pernykstese isvadose, tai parasyta kad pertestuoti pavasari.
Issamiu konsultaciju svietimo klausimu ir apskritai kas priklauso auginant neigalu vaika as noreciau . Nes darbe jau uzkniso (atsiprasau uz negrazu zodi
), bet panasu, kad pas mane maziausiai problemu ir dar kartais vaikus prikabina.
Sveika,
galiu patarti tik tiek, kad nesutik su adaptuota programa, geriau jau modifikuota. Kazkas sake, kad atseit modifikuotiems daugiau demesio skiria, negu adaptuotiems - tai cia nezinau kaip yra, nes mano sunaus buvusioje mokykloje, kur jis mokesi iki 8 kases, visa laika aiskino priesingai - kad adaptuotiems skiriama daugiau demesio, ir primygtinai reikalavo, kad PPT prasyciau adaptuotos. Tik as jos nenorejau ir neprasiau (ir nebutume gave, nes sunaus IQ normalus), nes tikejausi, kad mokykla kaip nors iveiksimei r baigsime su normaliu atestatu, o ne pazymejimu, kad kursas isklausytas. Tiesa sakant, dabar jau ir tas atestatas man nebeatrodo svarbus, nes matau, kad toliau jis vis tiek nesimokys (nebent isvaziuotume i uzsieni ir tenai kazkaip kitaip pasisuktu reikalai), net del galimybes dirbti abejoju del jo "ypatumu" - nesugebejimo atlikti pareiga, t.y. keltis kasdien laiku, kad nueiti i mokykla (veliau - i darba), darymo tik to, kas jam prie sirdies (retkarciais pavyksta ikalbeti padaryti ir jam nemalonius dalykus - nusiprausti, issivalyti dantis, isnesti siuksles, issluoti kambari - bet tik po labai ilgu ikalbinejimu, kurie kartais uztrunka keleta dienu ar savaiciu). Kaip tik apie tai penktadieni kalbejomes su psichologe, seniau - su psichiatrem poliklinikoje ir dienos stacionare - visos jos ta pati sako, kad perspektyvu jam kaip ir nemato. Bet vat tau, jjjolanta, ir kitoms, kuriu vaikai dar mazi ir jus pradedate su jais dirbti kur kas anksciau, nei kazkada as su savo sunum - visoms patariu neskubeti sutikti su adaptuotom. Modifikuota gerai, nes mokytojos privalo taikytis prie vaiko poreikiu, ir sudaryti tokia programa, pagal kuria jis bent minimaliai isissavintu mokyklos kursa. Aisku, su musu vaikais yra labai sunku dirbti, ir suprantu mokytojas, kurios nepatenkintos turedamos klaseje tokiu mokiniu. Mums visai nebloga iseitimi tapo namu mokymas, pagal kuri mokytojai ne i namus eina, o dirba su vaiku mokykloje, bet individualiai - jis eina i mokykla, ir buna pamokose pagal savo atskira grafika, ir dirba su mokytoju vienas akis i aki. Sitoks mokymas daug efektyvesnis. Bet mums tapo dideliu trukumu tai, kad toks grafikas sudaromas su langais, nes padaryti vientisa tvarkarasti nelabai gaunasi del mokytoju uzimtumo. Todel buna, kad sunus nueina i 1 ar 2 pamokas, paskui grizta namo, kad pralaukti tarpa tarp pamoku, ir nebenueina daugiau ta diena i mokykla del ivairiu priezasciu - tai nepastebi kada laikas iseiti, tai uzmiega ir nebeprabunda, jeigu manes nera namie ir neprizadinu, arba buna, kad zadinu ir neprikeliu, nes labai kietai imiges buna, arba tiesiog neklauso manes ir neina is namu, o jei meginu motyvuotai aiskinti kad jam reikia eiti i mokykla, kad jis turi mokytis, tai atsauna "o kam? vis tiek nieko neprisimenu ka ismokstu". Paskutinis mano argumentas buna, kad tiek atsimokius, reikia atvaikscioti ir situos paskutinius kelis men, net jeigu ir neismoksti nieko, vien tam, kad gauti atestata. Tai sitas kartais suveikia, kartais - ne. Sunku is tikruju. Ir paverkiu, ir pasedziu uz galvos susiemus, ir numojus ranka nebegalvoju, tiesiog priimu taip kaip yra, ir vel is naujo apsisukus kovoju... Ir nezinau ka daryti, bet zinau kad nieko nedaryti negaliu, todel imuosi ko galiu - taip ir eina gyvenimelis. Gal tik dabar pavyksta labiau islaikyti emocine pusiausvyra, nei kazkada, kai sunaus diagnoze buvo naujiena ir viskas buvo pries akis bei labai miglota - net neisivaizdavau ko laukti ir tiketis, kaip viskas bus toliau. Dabar jau vaizdelis aiskesnis. Iliuziju sumazejo, bet vilties vis dar turiu
Ir nebepanikuoju del kiekvienos nesekmes, kaip ir nepuolu per daug dziaugtis kiekvienu "pagerejimu", nes jau zinau, kad viskas eina bangomis - tai geriau, tai blogiau, kad sunaus pasiekimai arba "prasizengimai" nieko nereiskia, nes siandien jis elgiasi vienaip, rytoj jau elgsis kitaip...
