Vyras radikaliai pasikeitė

Su tuom visiskai sutinku. Apie ka ir kalba eina, kad ne senai pamirsti jos issakyti priekaistai (kaip suprantu vedybu pradzioje) dabar atsirugsta, kaip ji cia bando atkasineti. Geriau pirma issiaiskint, KAS nutiko vyro gyvenime ir ar isvis nutiko, ir pagal tai aiskintis problemos istakas. Jos irgi ne visada butinos problemos issprendimui, nes daznai buna per senos pakeisti. Senos zaizdos gali buti primestos nebent is kaltininko pusesnes jis zino nieko nebepakeisi, bet va save dar uzgrauzt galesi ir tas bus palanku, grauzdamasi juk nematysi kas vyksta dabar.

Saves kaltinimas ar metymasis priekaistais del to, kad sukurta seima, dar nieko neissprende. O ir laiko atgal neatsuksi.

Netikiu, kad kalta gali buti kazkuri viena puse, kalte visuomet abipuse, isskyrus patologinio lipimo ant visko kas juda ar priklausomybiu atvejus.

Jei jus apgaudineja - kalta esate ir jus?

As tuom netikiu. Dar kazkada skaiciau straipsi, kad su tokiu poziuriu labai gera tikrajam kaltininkui vadovautis, kadangi vien buvimas poroje su tokiu poziuriu nuo jo nuima dali atsakomybes ir ja uzkrauna ant aukos, siuo atveju zmonos. Cia "lietuviskas" isitikinimas, kad moteris nepajegi buti ideali, bet tuo paciu igali buti pajegi istumti savo kita puse i kita lova ar net santykius.

Kaip sako, viena karta apmove - geda tam, kuris tai padare; antra karta apmove - geda man.

As tikiu, kad moterys salia saves turetu visai kitokius vyrus, jei nubreztu tvirtesnes ribas ka toleruoja, ir net jei apsigavo su kandidatu - nelipdytu is teliuko zmogaus, o paliktu ji kitai su maziau reikalavimu. Viskas musu saviverteje. Kaltinti galime nebent savo neryztinguma ir baime, kd nesusitvarkytume be tokio.

Buvo labai idomu kur pakryps sita istorija.. kaip matau pakrypo standartiskai



nu jo jo, bandykit save apgauti, pradzioj gal tai ir veikia.
Aisku viena - cia jusu vyro primestos taisykles, ir jus dabar bandot prie ju prisiderinti keisdama savo poziuri i vertybes, kurias visa laika puoselejote. Prizipazinkit, kad mylinciai moteriai neimanoma tiek filosofiskai zvelgti i tokias vyro "dalybas"..bet pazistu tokiu.. neslepsim.. gal jos bijo likti vienos, gal nemato prasmes draskytis, mol pasilakstys ir gris..bet nu nafik, man tai butu smugis zemiau juostos, aisku jeigu tikrai ta vyra myleciau ir tikeciausi is jo to paties, ka duodu jam.



ka reiskia?? teisingai Moonte parase, punktas persirengt, pavalgyt, vaikus pamatyt.

Baltic girl sutinku su tavim visuose postuose - dabar jau moteris galetu nekaltinti saves ir neieskoti bedu savyje, bet moterys (apskritai) labai turetu kaltinti save uz tai, kokius vyrus turi. Daugumoje atveju pacios moterys kaltos - ir jei sitoje situacijoje vyras isitaisys meiluze, o zmona i tai bandys per save lipdama pazvelgti filosofiskai, tai ka as galiu pasakyti - bus dar vienas sugadintas vyras ant sios zemes.
Papildyta:


labai labai svarbus faktas, bet jei to nepadare iki tam tikro momento, tai veliau jau nemanau, kad imanoma kazka pakeisti.

nu su viskuo

kartais tenka susidurti su vyrais, kurie neturi ribu, nes zmonos su viskuo susitaikiusios.. jeigu toks zmogus ir issiskirtu, tai sekanciai moteriai butu laabai sunku su tokiu nedresiruotu vyru. Bet kaip taisykle tokie, turedami tykias zmonas, nesiskiria - o kam??

kažkurioje temoje skaičiau, kaip viena moterikė, norėdama vyrukui padryti staigmeną, į jo drabužio kišenę įdėjo stringus. Tai vyrutis "nepagavo kampo" ir... prisipažino. gal ir čia verta panašiai 'sužaisti"?

Tai ne teoriniai samprotavimai o karti mano pacios patirtis. Mano pacios pirmoji santuoka subyrejo del neistikimybes. Aisku, kaltas buvo jis ir tik jis o as nabage visa laika besistengianti, bekurianti seimos gerbuvi buvau apgauta paciu bjauriausiu budu. Taciau dabar praejus keliems metams ir paziurejus be emociju i situacija matau ir savo pacios svaru indeli visame sitame reikale. Tai ir nesiskaitymas su jo poreikiais, su jo pomegiais, nurodinejimai ka ir kaip daryti, is esmes elementari nepagarba. Kazkuo primine temos autores gyvenima. As irgi nurodydavau ka jam daryt, kaip ir kada, kur eiti, ko atsisakyti ir ka paaukoti vardan seimos. Nes geriau zinojau kas mums geriausia. Dirbau, dariau karjera, ji palikau be demesio. Buvau seimos galva visom prasmem. Todel prisiimu dali atsakomybes del to kas atsitiko. Manau pati pastumejau ji parodyt savo vyriskuma kitur.
Todel dabar, kurdama naujus santykius nekartoju senu klaidu. Isiklausau i jo poreikius, nerisu prie kojos ir leidziu buti savim. Del to laimi abi puses. O bus blogai, nebepatiksiu, nebemyles, tikrai nekovosiu su jokiom meiluzem.

Kai vienas eina kairėn, antra pusė nėra nekaltas avinėlis.

Nebūtinai.
Net jei būtum angelas, kažkam trukdytų tavo sparnų šnarėjimas...

Na man teko buti toje puseje, bet kalta nesijauciu. Ne mano kalte, kad kazkas pradejo santykius su manim, neuzbaiges senuju.
Situaciju buna ivairiu, bet kiekvienas gal tegu buna visu pirma atsakingas uz save kaip individa, o jei negali tai ko noreti atsakomybes poroje.

O tau buvo dzin, kad kažką labai skaudini?
To klausiu dėl to, kad pagal tavo atsakymą galėsiu bent įsivaizduoti, kaip jautėsi mano vyro pasija (kad jūs žinotumėte, kiek "triaukščių" prasisuka mano galvoje, bet forumo taisyklės ir savigarbos likučiai priverčia jų viešai neskelbti).
O aš tai dar su ja net bendravau - prašiau, kad paliktų mūsų šeimą ramybėje, kad bendraudama sumano vyru ji man suteikia labai daug skausmo. Kažkuria prasme skriaudžia ir mūsų dukrelę, atimdama iš jos tėvą...

Nejuokaukit, as apie tai net neitariau Mano isitikinimai to neleistu, nors kitiem tai atrodo per grieztai pasakyta, bet taip yra. Savo ribas as zinau ir i kitus santykius list man butu slykstu. Situacija buvo tokia, kad jis jau keli metai gyveno kitame mieste nei eks. Kad nebuna kartu buvau tikra, nes daznai susitikdavom ir neplanuotai mano iniciatyva, ir visada galedavo. Taip, vaikas buvo, del vaiko ir vazinedavo. Pas mane pacia yra vaiku ir eks ir zinau savo pozicijas siuo klausimu, todel uz gryna priemiau ir kito "subrendusio" zmogaus zodi. Del to nekilo problemu. Musu santykiai ejo link apsigyvenimo kartu (is jo puses), kai pagalvoju Baigesi tuom, kad suzinojau (nenoreciau pasakot kaip, bet klaidos nebuvo), kad jis jau kuri laika susitikineja ne su vaiku, o su ja... Kad jai jausmai atsale buvo tuo irgi tikiu, bet va kiek mulkinama buvau net nesiaiskinau, manau menesi tai tikrai. Su eks jis beje taip ir nesuejo, tik pabande. Man artimos seimos moterys ir geriausios drauges sake isklausyt jo motyvus, suprast jausmus ir t.t. Man buvo slykstu pagalvoti. Kelis vakarus issiverkiau ir nusisluoscius paskutine pasakiau sau, kad nera ko gailetis atsikracius tokio tipo. Man melodramu gyvenime nereikia, nes pakankamai ju turejau... Zinoma pas mus nebuvo seimos ir pan., bet ir tai manes nesulaikytu seimoje. Jau pakankamai patirties turiu tuo klausimu, kad zinociau, kaip elgciausi. As paprasciausiai negerbiu tokiu zmoniu ir jie jie yra mano artimi zmones, pasijuntu lyg jie man tampa svetimi per viena diena. O verkti ko del tokiu vyru tikrai nera ko. Yra motereliu kurios nori juos laikyt salia ir kovot del ju - prasom. Is tikro mazai kas supranta mano poziuri nesiaiskint ir nesiklausyt i "priezastis", nesijust kalta, bet yra keletas su kuom man pakeliui, ir man tos mazos kompanijos pilnai pakanka.

Ar tikrai tikrai tos įskaudintos žmonos visiškai niekuo niekuo nekaltos? Netikiu...