Tai as ir kartais taip juokauju, kad gimus vaikui yra lengva numest svori, nes turiu pazistamu rate viena mamyte, tai kai apsilankau pas ja sveciuose, griztu visa pavargus, nes vaikas aktyvistas, tai kol suziuriu, kur eina, kol padukstu, nebera jegu visai, o valgyt tai irgi sake sunku su mazu vaiku. Va cia tai sportas - auginti vaika
Siaubas su tuo sportu man, nesinori net galvot. As geriau jau mazinsiu kaloriju kieki, nei kad sportuosiu, man cia yra nemaloni veikla. Negaliu tasytis ant zemes pusantros valandos. Na gal kompanijoje ir smagiau, bet apie sporto kluba dabar tik pasvajot galiu, o norinciu kartu begioti irgi nera. Aisku dabar ir laiko nera.
Bet cia kaip visada as teisinu pati save. Is pradziu galvojau, kad kai issilaikysiu sesija, ir liks tik bakalaurini rasyt, tai jau tikrai pradesiu sportuot, nes atsiras daugiau laiko. Issilaikiau sesija, pradejau bakalaurini, laiko vel neturiu, aisku ir nesportuoju. Dabar galvoju, kad va parasysiu bakalaurini, apsiginsiu, ir tada tikrai pradesiu sportuot. Bet zinant save, labai mazai sansu. As kai ir pirma karta buvau numetusi svori, tai tik nevalgymais tai pasiekiau, sportas man keiksmazodis (ir man labai baisu sportuot, nes as nenoriu raumenu ant kuno).
As viska atiduociau, kad galeciau valgyt kiek noriu ir nestoreciau. Ir as kiekviena karta pamaciusi liekna mergina jauciu antipatija jai, nors ir nepazistu.
Ir cia padetis be iseities, taip visada man bus, nes as gerai atrodysiu tik mazai valgydama.