QUOTE(Kliamka @ 2011 05 01, 23:31)
O man visas mokymasis vairuoti ir egzaminai buvo kaip saves isbandymas. Buvau ilipus 5 man visiskai nezinoma sriti ir mokiausi tarsi vaikas vaiksciot. Eidavau su jauduliu ir tokiu noru, kad "jei neprivaleciau tai geriau neiciau". Bet po pamokos jausdavausi nuostabiai, tiesiog lipanti per save, tobulejanti, daranti kazka neiprasto, reikalaujancio daug pastangu ir keliancio adrenalina, bet lb naudingo ir suteikiancio pasitenkinima. Tarsi jei su parasiutu reiketu sokt, aisku, bijociau, bet jei issokciau ir sekmingai nusileisciau tai butu VAU. Taip ir su vairavimu viskas.
Tam tikra prasme, taip

. Tai - savęs išbandymas. Kai pirmą kartą mokiausi vairuoti, o tai buvo prieš 10 metų, psichologiškai įtikinau save: iš manęs nebus vairuotojos. Tai nebuvo vien nevykusio instruktoriaus, kurio, deja, neturėjau galimybės keisti, kaltė, bet ir mano pačios nusistatymas

. Prireikė gero dešimtmečio, kad galutinai suvokčiau, jog REIKIA man to VP. Ir dabar, kai jau turiu tą plastmasės gabaliuką, toks pasitenkinimas kartais apima

. Va, kad ir šiandien, važiuoju sau pietauti vienui viena su geru "muzonu", nes vyras turi reikalų, kitu atveju, sėdėčiau kontoroje ir graužčiau kokį obuoliuką

, nes, kol suvaukščiočiau namo ir atgal į darbiuką

.
Vairuoti tikrai noriu, o vat, jei reiktų vėl iš naujo eiti mokytis, laikyti egzaminus, dar gerai gerai pagalvočiau

.