Sveikos.
Pasidalinsiu ir as patirimu.
Operavausi rudenį, tad jau nemažai laiko prabėgo ir skausmas pasimiršo...
Man operacija buvo daroma su vietine narkoze, tad po 20min jau buvau palatoje, o po kokios valandos, su vyro pagalba keliavau i tuoletą, tai nebuvo draudžiam....
Pati operacija nebuvo baisi, sunkiausia pirma para, kai negali praryti seilių. Vaistai skausmą numalšina, tačiau labai sunku psichologiškai išlaukti visa tą laiką, kai galėsi kažką atsigerti, visa tai labai erzina....
Man temperatūros nebuvo, tai namo išleido po trijų dienų...
Skausmas praėjo po 2 savaičių, tačiau saugotis ir gyventi pagal gyditojo nurodymus teko bent mėnesį.
Kai gyditojos teiravausi apie atostogas į šiltuosius kraštus, ji rekomendavo atidėti kelionę, nes lieka galimybė pradėti kraujuoti.
Nors buvo griežta mityba, nebuvo galima sunkiai kelti ar turėti fizinį krūvi, tikrai nebuvo sunku kažka apsitvarkyti namuose ar iškelti dukrytei gimimo diena...manau svarbu laikytis gyditojo nurodimų ir viskas bus gerai
) spaudziau, tylejau ir kentejau. Ir kokia buvau laiminga, kai kita ryta atejusi gydytoja "oficialiai leido" ryti seiles, guleti kaip nori, netgi pavaikscioti ir kalbeti 
O jei neleidzia judet visa para, kaip su WC? Kokiu budu nusilengvinti?
Man irgi numatyta operacija birzelio 4 d. Klausimukas toks iskilo, po kiek dienu galima daugmaz normaliai gyventi, t.y. grizti i darba, namus prisiziureti, ir pan. Ar cia ta visa savaite tiesiog isguleti reikia? 
Aš planavau mėnėsį po operacijos važiuot ir tai dar svarsčiau ar ne per anksti, tai 1,5 mėneio kai praėjo važiavom, jokio diskomforto jau tada nejaučiau. 
