Va va skonį ir stilių

. Pamenu savo vaikystės laikus ir skonio skiepijimą. Jua kaip man buvo gražu tos suknelės trecetatinės, pūstos visokios. Ir man nepirkdavo

teta siuvėja buvo, Šiauliuose. Pusė Šiaulių ją žinojo. Labai gerai siuvo, ir tie modeliukai visokie įdomūs buvo. Bet man labai reikėjo tų ružavų pūstų trecetatų. Ir dar krempleninių kelnių.
O dabar tai man yra gražūs ir ružavi rūbeliai, ir kaip kokie blizgantys. Bet barbiniai man kaip buvo baisūs taip ir liko. Kaip lygiai taip pat baisūs man yra visokie tamsių spalvų rūbai mažiems vaikiukams. Juodi, rudi, tamsi chaki spalva. Ir eina tokie grynas depresijos įsikūnijimas. Man daug gražiau , linksmiau ir vaikiškiau atrodo turginis meškukas ant vaiko rūbo, nei ant kokio juodo džemperiuko kos užrašas GAP, adidas ir kažkas panašaus. O kad ir ant ružavo ir balto. Man neatrodo nei džiuginančiai, nei vaikiškai. Kažkoks priverstinis vaikystės atėmimas, ir vaiko sąskaita savo piniginių galimybių ir kompleksų demonstarvimas.
Papildyta: Dėl pirkimo, tai yra ką pirkti jei labai norisi. Galima pirkti patalynę, galima pirkti baldelius, galima nupirkti indus , kurie bus vaiko. Tiesiog. Įrenginėti kambarį. Tai yra labai svarbu. Rūbai, jei tai ne apatiniai, geriau su vaiku pirkti. Žaislus irgi su vaiku. Arba vaikui. Mano Zylutė pvz. labai mėgsta žaisliukus tokius, kad garsiai barškėtų, kad muzikytė grotų. Visokie medžiaginiai jai nepatinka, visai nepatiko ir lavinimo kilimėlis, ir vibrogultukas. Vat nepatiko ir tiek. Jei rūbams ir neturi, tai žaislams tikrai turi savo skonį